Jaukių... Šiltų... Gražių... Ir nepamirštamų...!!!

MIELI MŪSŲ SKAITYTOJAI, 

Brangiausioms Kalėdų dovanoms nereikia daug pinigų. Gyvename tokiame pasaulyje, kuris per daug skuba, lekia ir visai nenori sustoti. Todėl geriausia dovana kitiems - mūsų skirtas laikas jiems.

Tad šiuo ypatingu šventiniu laikotarpiu, paskambinkite brangiems žmonėms, užrašykite atviruką, apsilankykite svečiuose ir praneškite, kad jie JUMS labai labai brangūs.

Dovanokime brangiausias dovanas tiems, kurie mus supa. Juk nuo to priklauso, kiek laimingi bus mūsų aplinkiniai ir kiek nuo to būsime laimingi mes :)!

Gražių Jums ateinančių GYVATĖS metų, MŪSŲ metų!

Tikiu, kad kiekvienam iš mūsų, jie bus puikūs!

Edita ir Niufas ;)

Mylėti ir lepinti ar vis dėlto mylėti ir riboti?!

Savo mopsiuką nuo pat mažumės vadinu "bačkute" :). Jis ne iš tų augintinių, kurie pasižymi ilgomis lyg gazelės kojytėmis, liaunu lyg stirnos liemeniu ar pailgu lyg gandro kaklu. Tokie šuniukai, kaip manasis, visuomet būna apvalaini, nelabai rangūs ir pakankamai lėti. Tokia mopsų natūra - tai tarsi jų vizitinė kortelė!

Kasdien stengiuosi su savo Niufu nukeliauti keletą kilometrų, kad jis bent jau šiek tiek palaikytų savo "sportinę" formą :). Tačiau atslinkus šaltesniems orams, pastebėjau, kad mano augintinis pamėgo daugiau miegoti, mažiau judėti, ilgėliau pabėgiojęs kieme jau ima vyniotis tarp kojų, kad paimčiau jį ant rankų ir šiek tiek paneščiau. To pasekmė - priaugti beveik du kilogramai!!! Mopsui - tai didelis minusas ir nelaimė... Tad ėmiausi kardinalių priemonių, kurios, tikiuosi, padės sugrąžinti Niufui lengvesnį gyvenimą :).

Niekada Niufučio nelepinau įvairiais skanėstais, visa ką jis gaudavo - tai tik natūraliai džiovintos jautienos ir vištienos... Kasdien, bet po labai mažai... ir tik už gerus darbus :). Ir štai, jau dvi savaites mano augintinis bando pratintis prie, specialiai mopsams skirto, dietinio maisto. Išgyventi sekasi sunkiai... Kartais dubenėlis su maistu taip ir lieka nepajudintas visą dieną... Bet galiausiai alkiui nugalėjus visus kaprizus, norom nenorom tas "neskanusis" maistas būna sunaikintas. 

Rezultatai jau pastebimi, ir tas labai guodžia :). O labiausiai tai laukiu to laiko, tikiu, kad ir mano Niufas laukia, kol nors vieną kartą per dieną jis galės su pasitenkinimu suėsti savo mėgstamo maisto porciją. Nes kasdien tas jo žudantis ir negailestingas žvilgsnis baigia mane psichologiškai sudoroti :)!

P. s. Juk kiekvienam iš mūsų labai svarbu, kad mumis kas nors tikėtų, pasitikėtų ir palaikytų, nes tik tada mūsų siekiami tikslai bus daug greičiau įgyvendinti ir įgaus tam tikrą prasmę. 

O aš savo augintiniu tikiu... ir net labai ;)!

Tą akimirką - visi esame lygūs ...

Turbūt niekada nepasakojau, kad mano gyvenamajame rajone yra unikali vieta - Gyvūnėlių kapinaitės, kurios stūkso šalia istorinio Vilniaus pastato - Televizijos bokšto. Jau ne vieną kartą turistams teko rodyti kelią į šią neįprastą vietą... Pasirodo, net kitataučiai žino, kad Karoliniškėse, šalia TV bokšto, kažkur miškelyje, galima surasti kapinaites...

Ir kaip dabar pamenu tą dieną, kai pirmą kartą jas atradau... 

Vedžiojau savo trijų mėnesių Niufą siaurais miško takeliais ir pakliuvau tarp daugybės mažų kauburėlių... Ant vienų degė žvakutės, kiti buvo papuošti žydinčiomis gėlėmis, kai kurie su mažais paminklėliais, nuotraukomis, iškaltais vardais, gimimo ir mirimo datomis, užuojautos tekstais ir pan. Truputį atokiau, ant vieno kapelio jauna moteris su mažu berniuku sodino krūmelį... Tą akimirką buvau sukrėsta, gal šiek tiek šokiruota ir pasimetus. Niekada nebuvau girdėjusi, kad šalia mano namų visa tai yra. Įžengiau į tą mažą "mirusiųjų gyvūnėlių miestelį" ir apėjau kiekvieną, kažkam labai svarbų, kapelį. 

Tas pirmas kartas išties buvo jau pakankamai seniai, bet vakar vakare su savo augintiniu vėl pėdinau pro tą "gilaus poilsio" vietą. Tiesa, pro ten aš dažnai praeinu. Ir negaliu apsakyti to jausmo, kuris vakar mane užplūdo viduje... kažkokia ramybė, jautrumas, susikaupimas. Pasižiūrėjau kelis kartus į savo Niufą ir pagalvojau, kad nieko nėra amžino, o aš taip dažnai nemoku vertinti to, ką turiu šalia...

Galbūt daugelis iš jūsų ims teisti, kaltinti ir sakyti, kad tik bepročiai žmonės gali mirusius gyvūnus užkąsti kažkur vidury miesto esančiame miškelyje, kurį laikui bėgant pavertė Gyvūnų kapinaitėmis. Bet žinot ką, tie, kurie niekuomet neaugino jokio gyvūnėlio, kurie nesikeldavo anksti ryte, kad išvestų jį į kiemą ir duotų jam skanius pusryčius. Tie, kurie neturėjo tokių akimirkų, kai sugrįžus po sunkios darbo dienos šalia durų randi tą mielą padarėlį, o vakare einant į lovą jis susisuka šalia lyg pūkinis kamuoliukas - niekuomet nesupras, ką reiškia iš visos širdies mylėti savo augintinį ir vieną dieną jį prarasti...

Ir man be galo gera žiūrėti, kai kaskart praeidama pro tą šventą vietą, aš matau, kaip vaikai, suaugę ir gan senyvo amžiaus žmonės tvarko savo dar mylimų, bet šalia jau neesančių gyvūnėlių kapus, kai uždega mažą žvakutę už jo sielą ar atneša puokštę gėlių. 

Tiesa, šią vasarą Vilniaus savivaldybės darbuotojai buvo pastatę draudžiamus ženklus, kurie neleido daugiau laidoti gyvūnų tame miškelyje. Bet spėkite ar jie stovi ten ir dabar? Tikrai ne... Patys mano rajono gyventojai juos tiesiog iškasė. Žinoma, neteisinu kovos prieš sistemą, bet manau, kad miesto valdžia šioje vietoje turėtų rasti kitokį sprendimą, o ne kaskart iškilus problemai - ją spręsti lengviausiu būdu - DRAUDIMU! 

Ir, kad šiame pasaulyje mes esame žmonės, tai dar nereiškia, kad turime didesnių privilegijų už tuos, kurie vadinami gyvūnais! ;) 

Tikrovė yra geresnė už TAVO sapnus...

Kol neturėjau savo augintinio, niekuomet net nebuvau pagalvojusi, kad pavyzdžiui, šuo - gali sapnuoti!  O pasirodo, sapnuoja...Ir dar kaip! Keletą mėnesių stebėjau savo augintinį: tai jis miegodamas pradeda loti, ko mano mopsas niekuomet nedaro, tai gulėdamas ant nugaros imituoja bėgimą arba pradeda kūkčiot :) Ir kas keisčiausia, kad kuo jis darosi vis vyresnis, tuo jo miegas tampa vis įdomesnis :).

Dabar prisimenu vieną juokingą kuriozą, kai mano ponaitis dieną miegodamas ant lovos, tiesiog iš jos iškrito ir visu kūnu trenkėsi į grindis. Paskui atsistojęs gailiomis akimis žiūrėjo į mane, tarsi galvodamas, kad tai buvo mano darbas.

 

Bet šiąnakt naktį išties išsigandau... Miegojau su savo Niufu, kaip ir įprastai... Jis susisukęs šalia manęs, galvą uždėjęs man ant kaklo. Ir staiga, mano mopsiukas vidury nakties pradeda staugt nesavu balsu. Balsas toks, kaip mušamo, skriaudžiamo gyvūno. Pabudusi iš miego dar kelias sekundes vis nesupratau, kas darosi... Tik pagriebusi į rankas šalia esantį mobilų telefoną, ėmiau šviesti į savo augintinį. Jis gulėjo šalia, vis dar paskendęs savo sapnuose ir karts nuo karto vis išleisdamas tuos nejaukius ir keistus garsus. 

Staiga jis atmerkė akis, ir kaip tame siaubo filme, tikriausiai išsigandęs ryškios, mobiliojo telefono, šviesos, jis šoko iš lovos ir greitai bėgdamas trenkėsi į balkono stiklines duris. Ir vėl Niufas "neapskaičiavo"...Bet visa laimė ta, kad galva ir kojos liko savo vietoj :)!

Bet, kad ir kaip ten bebūtų - įdomiai pradedu gyventi ir naktimis. Ir be galo smalsu darosi, kas mūsų laukia toliau :).

„Sustok akimirka žavinga..."!!!

Šių dienų fotosesijos tampa vis populiaresnės mūsų gyvenime... Vieni fotografuoja savo senelius, kiti tėvus, vaikus, treti gamtą ir pan. Ir vieną dieną aš pamaniau, kad mano Niufas būtų ne ką prastesnis modelis, juolab, kad prieš objektyvą jis tikrai moka "pasistaipyti". :) Mano pažįstamas fotografas Ernestas, mielai sutiko įamžinti mano brangiausią augintinį! 

Ir štai, prieš kelias dienas apturėjome linksmą, smagią ir labai neįprastą Niufo fotosesiją. Mano mopsiukas mėgsta būti dėmesio centre, tad didelių problemų, besivaikant jį su fotoaparatu rankose, tikrai nebuvo. 

Galiu tik pasakyti, kad ką ką, bet mopso veislės šuo - sugeba ne tik juokingai pozuoti, bet dar ir fotografą priverčia gerai paprakaituoti :)! Bet rezultatas turėtų būti labai gražus..., nes fotosesija įvyko miške, ten, kur mano Niufučiui viskas buvo nauja ir nematyta. 

Ir štai, viena užfiksuota akimirka, kai mano augintinis įkrenta į balą..., paskui pasislepia po plačiai išsikerojusia egle ir visai nenori iš ten išlįsti, nes jis po Kalėdiniu medžiu atranda skruzdėlių namus... :). Paskui puiki akimirka, kai jis krenta ant žemės kojomis į viršų ir visu pajėgumu bando kasytis visas savo kūno dalis :) Matyt todėl, kad šis neklaužada įsiveržė į mažų gyvių privačią erdvę - skruzdžių namus! Paskui beeidami pamiške sutikome senyvo amžiaus vyrą, kuris mano Niufą pavadino labai gražiu šarpėjumi :))). Tiesa, šios veislės šunimi mano mopsą dažnas praeivis pavadina... Bet ir kaip ten bebūtų, nesvarbu - ar tu susiraukęs, ar nemyli visiškai gyvūnų - praeidamas pro mopsą net nesusivoksi, kaip tavo veide atsiras šypsena :)! Abejingu likti, esant šalia jo, nepavyksta net patiems akmenširdžiams :).

Jau laukiu tos dienos, kai galėsiu ir su jumis pasidalinti tomis gražiomis savo Niufučio gyvenimo akimirkomis, kurias teko įamžinti. Ir kaip pasakytų mano draugas Ernestas: „Sunkiausia šiame gyvenime yra fotografuoti mažus vaikus ir gyvūnus, nes niekada negali žinoti, ką jie sugalvos po sekundės ir kokia jų gyvenimo akimirka liks užfiksuota fotoaparato atmintyje. Tai man buvo didelis iššūkis ir puiki praktika", - po fotosesijos man prasitarė Ernestas. 

Vakar vaikštinėdama vakare su savo augintiniu kažkaip susimąsčiau, kad per mažai savo veiklumo ir kūrybos skiriu savo augintiniui. Juk tiek visko galima padaryti, kad jis būtų dar laimingesnis, jaustųsi dar labiau  mylimas ir išskirtinis... Pažadu pasitaisyti, nes mano netolimuose planuose jau nauja avantiūra! ;)

O jums visiems palinkėčiau, kad ir ką beturėtumėte: vaikiuką, kačiuką, šuniuką, žuvytę ir t. t. - griebkite savo fotoaparatą, įamžinkite pačias gražiausias jų akimirkas ir galbūt po kelerių metų galėsite visus džiuginti  nuostabių akimirkų fotoknyga ar kažkuo panašaus ;)! Juk visi mes gyvename labai trumpai, o kažkam tos gražios akimirkos po kelių dešimtmečių turės išliekamąją vertę ir tikrai ne pinigine prasme :)!

Man gera, bet kada ir bet kur, kai gera JAM!

Seniai jau berašiau... Gal todėl, kad vos tik sugrįžusi su savo Niufu po smagių atostogų, kibau į visokius darbus :), vėliau užpuolė rudeniškos ligos. Ir ta mintis: "rytoj", "na, tikrai rytoj" nusikėlė į šiandieną... O šiandien jau ruduo! Žvarbus ir nelabai šiltas... 

Mano Niufui dabar be galo sudėtingas laikas: lietus, krentanti oro temperatūra, vėjas... ir prasidėjusios jo ligos - sloga, čiaudulys, peršalimo šašai ir pan. Simptomai, kaip mažą vaiką puolantis, gripas :). Kažkur esu skaičiusi, kad kai sergi tu, su tavimi kartu serga ir augintinis... Tikra tiesa! Per tą visą laiką, kiek esame kartu, mes tapome beveik vienodi. O dar ta pilnatis... Visas neramus ir negalintis naktimis miegoti.

Bet yra ir kita medalio pusė, ta geroji - tai nuostabi gamta. Man taip gražu rudenį, kad negaliu juo atsidžiaugti: tie spalvoti medžių lapai - kažkoks stebuklas. O kai dar rudeniška saulė šildo tavo veidą ir jauti  švelniai pučiantį vėją plaukuose, supranti, kad mes, lietuviai, turime nuostabią gamtą ir gyvename tobuloje laiko juostoje. Joje yra visko: ir gamtos gimimo, ir didelio karščio, spalvoto meto ir besikandžiojančio šaltuko. Kur dar galima rasti viską viename?!

Net mano augintinis suradęs lapų krūvą, puola ją nagrinėti: įšoka tarp  jų, paskęsta krūvoje, įsikanda keletą spalvuočių ir sukasi ratais. Juk neatpažinti objektai - visuomet žavi!

Ir šiandien tiems, kurie nemėgsta rudenio ir nuolat besikeičiančių orų - linkiu visų pirma, turėti pozityvų požiūrį ir gebėjimą visame kame, atrasti kuo daugiau pliusų. Išmokime džiaugtis tomis spalvomis, kurias mums duoda šis nuostabus metų laikas! Juk tai truks labai labai neilgai :)!

Linkėjimai JUMS nuo ligoniuko Niufo ;)

Atėjo laikas krautis lagaminus ... :)

Šiandien lagaminų krovimosi diena :)! Ir smagu, kad pagaliau su savo Niufučiu bėgame iš miesto, nes keliaujame atosotogauti, ir tuo pačiu chaotiškai baisu, nes neišsivaizduoju, kaip nepersistengti ir neprisiimti to, ko nereikia :)! Jau vien tik Niufo kelioninis krepšys vizualiai atrodo baisiai, o kur dar manasis... O moteris juk labai dažnai prisideda to, ko niekada neištraukia iš lagamino per visas savo atostogas :)! Gerai, kad esu daiktų minimalistė :).

Ruoštis atostogoms su Niufu pradėjau jau senokai, juk jis kaip vaikas - neduokdiev, ką pamirši! Maistas nupirktas, kurį galiu rasti tik Vilniuje, medikamentai yra, kad neužpultų erkės, blusos ir kitos baisiosios būtybės bei vakar gautas metinis skiepas nuo įvairių parazitų ir pasiutligės :). Galime būti ramūs! Tiksliau aš, nes manajam, matyt, vienodai šviečia sodai :), jam svarbu laisvė, geras oras ir didelė kompanija, kurioje jis galėtų būti dėmesio centre :). Kol pati bandau išsilaisvinti iš spintos labirintų, maniškis jau laksto vizgindamas uodegą aplink savo lagaminą vis bandydamas jį išsiversti ir patikrinti, ką ten sugebėjau įdėti. 

Kažkaip dabar pagalvojau, kad mano būsimam vyrui turbūt gyvenime bus labai sunku :). Juk jis iškart gaus moterį su vaiku :)!!! Ne kiekvienas gebėtų su tuo susitaikyti, deja... Kiti linkę savo gyvūnus per atostogas palikti kitiems, o aš visuomet stengiuosi Niufą pasiimti su savimi, kad ir kur bekeliaučiau, ką bedaryčiau. Ir vis tas mano prisirišimas, ir noras būti kartu. Žinoma, išimtis yra tik viena vienintelė - kai tos kelionės yra susijusios su darbu, jam tenka pasilikti namuose be manęs. 

Ir vis dėlto, galiu pasakyti, kad planuoti savo atostogas, įvairias keliones ir pan., yra pakankamai sudėtingas procesas, kai tą darai ne viena. Ir visiškai nesvarbu, ar turi vaiką, ar gyvūną (vaiko neturiu, bet su jais keliauti teko :))) - rūpesčiai panašūs, tik gyvūnų kaprizai mažesni :). Tad tikiuosi, kad šios vasaros atostogos man ir mano augintiniui bus gražios, įsimintinos, kupinos įdomių įspūdžių ir žinoma, malonių nuotykių!

Visiems JUMS linkime to paties ;) Juk nesvarbu kur, kokiu oru - svarbiausia su KUO ;)

Tas nenaudėlis ilgesys...

Tik ilgas nebuvimas šalia leidžia suvokti, kiek daug tau gali reikšti augintinis, su kuriuo tu būni įpratęs rytais kilti ir vakarais užmigti...

Keturios dienos ir trys naktys - tiek laiko nemačiau savo Niufučio :). Kol šeimininkė laiką leido Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime, Niufas gyveno vyriškos kompanijos gyvenimą. Jau buvau minėjusi, kad labai nemėgstu savo vaikį palikti kitiems. Ir tikrai ne dėl to, kad kažkuo nepasitikiu, netikiu, bijau ir pan., bet tik dėl to, jog manau, kad negalima šios atsakomybės užkrauti kitiems. Deja, šis kartas buvo neišvengiamas, tad Niufui buvo surasta puiki, mano draugo Justino, kompanija. 

Pasak Justino, jis dar niekada nebuvo matęs tiek daug miegančio šuns :). Ir geras buvo, ir vargo ne tiek daug... Tik didžiausia problema ta, kad manasis Niufas tikras vyturėlis, keliasi anksti anksti ir būtinai pažadina tuos, kurie bando dar miegoti. Esu labai labai dėkinga Justinui, kad prisiėmė tokią atsakomybę ir taip nuoširdžiai prižiūrėjo mano Niufutį. Už visą ryžtą ir pagalbą rekomendacija iš manęs jam garantuota :).

Jau vakar iš pat ryto būdama toli nuo Vilniaus, širdyje jutau didelį ilgesį. Laukiau tos akimirkos, kai galėsiu apkabinti savo išdykėlį ir sugrįžti į tą normalų mūsų gyvenimo ritmą. Kai jį pamačiau... nemoku apsakyti to jausmo, kuris mane užplūdo... Taip gera buvo, kai jis iš džiaugsmo tupinėdamas aplink mane vizgino savo uodegytę ir nesustodamas vis laižė mano veidą. "Nepamiršo...", - pagalvojau. Neapsakomas jausmas. Dabar tikiu, kad abu turime stiprų tarpusavio ryšį, kurio net atstumas negalėtų sunaikinti.

Visą naktį net nepajudėdamas ir be paliovos knarkdamas mano Niufas išmiegojo susisukęs man ant kaklo. Jau buvau išsiilgusi to knarkimo, kuris mane migdo, kaip kokia lopšinė :). Ir kai pagalvoju, tikriausiai, jau nebemokėčiau gyventi be jo - savo mopsiuko, kuris man yra visas pasaulis. Ir šiandien abu bandom vėl adaptuotis į normalų ritmą: kas sukasi namuose, kas griūna miegoti, bet kur ir bet kada.

P. s. Ir dar... Aš vis glostau, nešioju ir myluoju savo augintinį, taip bandydama savyje sunaikinti tą ilgesį, kuris dar nespėjo išeiti iš mano širdies :)! Ir be abejo, laukiu CV bei motyvacinių laiškų iš tų, kurie nori ir yra pasiryžę paįvairinti savo gyvenimą :). Juk bus dienų ir vėl, kai reikės Niufučiui auklės :)

Kai labai labai lauki to, ko gyvenime visada nemėgai :)

Šios kelios dienos man ir mano Niufui tikra vargo vakarienė... Visos naktys, visos dienos beprotiškai karštos ir be galo varginančios. Manasis pasidarė toks neramus: nei pats užmigti gali, nei man leidžia tą daryti..., o ką jau kalbėti apie ėjimus į lauką...O jeigu jau nutipena keletą metrų, rodos, tuoj apsivers aukštielnykas ir nebekvėpuos... 

Vienintelis išsigelbėjimas mums bent jau tas, kad namuose turime daug šalto vandens :) Įdedu Niufą į vonią, nulieju šaltu vandeniu ir bent jau valandžiukei - kitai, jis įgauna jėgų kvėpuoti ir puškuoti. Namai, kaip kalėjimas... Langai užbarikaduoti, kad tik nepatektų nė vienas saulės spindulėlis... Bet tai nelabai gelbėja... karšta, kaip atogrąžose. Labai tikiuosi, kad šis beprotiškas laikas greitai pasibaigs. Nors aš ir mano augintinis nelabai mėgstame lietų, bet dabar jo laukiame kaip niekada :).

 P. s. ir jeigu Naglis Šulija nemeluoja - šiąnakt turėtume sulaukti vėsesnių orų ir lietaus :) Tad laukiu - nesulaukiu tikėdama, kad rytoj neslampinėsime po namus, kaip troškintos daržovės :). Juk žmogui viskas daug paprasčiau - nusimeti drabužius ir gali sau namuose nuogas vaikštinėti..., o ką daryti tiems, kurie negali nusiimti savo kailio ir pasidėti jo šaltesniems orams?! Belieka tik prašyti visų Dievų, motulės gamtos ir dar nežinia ko, kad atneštų nors menką vėjelį...

Tas pirmas kartas vardan didelės balos...

Šiais metais, praėjusį savaitgalį su savo Niufučiu pirmą kartą pamatėme jūrą... Seniai buvau regėjusi savo augintinį tokį laimingą ir besidomintį aplinkiniu pasauliu :)...Kai įžengėme į kopas, jis ilgai ir kantriai stovėjo jose, vis žvilgčiodamas į jūrą, kol mes ieškojome vietos, kur galėtume patogiai įsikurti :)...O kai įsikūrėme - jis prigulęs prie mano kojų ir iškėlęs galvą į viršų mėgavosi šiltu ir laimę nešančiu jūros vėju...

Be galo didžiuojuosi savo vaiku, kad nebuvo irzlus, nepatenktas, neramus ir pan. Važiuodamas visą kelią kantriai sėdėjo ir miegojo šalia - kol pasiekėme savo tikslą ;). Juk pirmą kartą jis turėjo tokią ilgą kelionę ir pirmą kartą matė tą didelę didelę balą, kurią visi vadina jūra. Šaunuolis jis dar ir dėl to, kad naktį miegodamas naujoje vietoje vis dėlto patogiai įsitaisęs man ant kaklo ramiai sulaukė naujo ryto, taip leisdamas pailsėti ne tik man, bet ir su mumis kartu buvusiems kelionės draugams! O kai nuėjome visi pietauti lauko kavinėje, jis kaip koks džentelmenas visą tą laiką kantriai tupėjo šalia ir laukė sočios ir laimingos mano šypsenos :) ...

Dabar žinau, kad su savo Niufučiu galėčiau keliauti nors ir į pasaulio kraštą... O tu turi tą, su kuriuo galėtum taip daryti? :)



Labai tikiuosi, kad TAIP :)

Miesčionio nuotykiai kaime :)

Šį šeštadienį su Niufučiu smagiai praleidome dieną :). Buvome nuvažiavę į sodybą svečiuose pas mano kolegą. O sodyboje radome tiek daug gyvybės: šuniukų, žiurkėnų, antinų, vištų, vabalų vabalėlių ir pan... :). Dauguma mano kolegų pasibuvimui atvažiavo su šeimomis, antrosiomis pusėmis arba vieni, o aš... su savo "vaiku" :).

Kol sodybos svečiai ant griliaus kepė mėsą ir daržoves, žaidė įvairiausius žaidimus, mano Niufas, kaip tikras miesčionis, visą tą laiką iškišęs liežuvį žvalgėsi naujoje teritorijoje. Viskas jam buvo be galo įdomu: pradedant nuo ten esančių gyvių ir mažų vaikų iki gėlių darželių, krūmų ir krūmelių. Vos tik nusisukdavau, jau žiūrėk, Niufas įlėkęs į kolegos namus, ieškosi vėsesnės vietos kur prisiglausti nuo kaitrios saulės.

Su visa kompanija nusprendėme nueiti prie Neries upės, juk ji čia visai pat. Ir ką jūs manot? Mano Niufutis pirmą kartą buvo įmestas į upę. Tuo pačiu ir atsigaivino, ir gavo galimybę pademostruoti savo šeimininkei, koks jis puikus plaukikas :). Esu tikra, kad jis pats iki vakar dienos apie šį savo gebėjimą net nežinojo :). Visą dieną maniškis išbuvo neužmerkęs akių - tai didelis pasiekimas, žinant, kaip jis mėgsta ilgai miegot, kai jo šeimininkė tuo metu būna darbuose. Pastebėjau, kad jis dienomis gali užmigti tik savuose namuose, ten, kur jis jaučiasi saugus. Tikriausiai, šį savo "tobulą" bruožą jis pasiėmė iš manęs :).

Po kupinos nuotykių ir pažinimo dienos vos tik sugrįžęs į namus mano Niufas užmigo. Kur ten nemiegos, jei visą dieną lakstė kaip išprotėjęs. Nereikėjo nei vakarienės, nei pusryčių. Miegojo iki šiandienos pietų net nebandydamas pajudėti. Už tai ir reikia jam padėkoti, kad leido man nors vieną savaitgalio dieną ilgai ir saldžiai sapnuoti, kiek tik širdis geidžia.

Tad, jeigu turite gyvūną, kuris rytais neduoda jums ramybės - dažniau pasiimkite jį į gamtą. Tai puikus būdas turiningai praleisti gražias vasaros dienas ir tuo pačiu sau užtikrinti ramų rytą, na, bent jau keliomis valandomis ilgesnį nei įprastai ;).

Kiek kainuoja nuoširdi šypsena?!

Gyvenime labiausiai vertinu - nuoširdumą. Gal todėl taip myliu savo augintinį, nes žinau, kad viską, ką jis daro yra be galo nuoširdu ir nesuvaidinta. Kad ir šį rytą... apsivyniojęs man aplink kaklą išmiegojo, kokias tris valandas :), kol galiausiai pati nusprendžiau pakilti iš lovos ir turiningai pradėti sekmadienio dieną. Stebėjausi, kodėl manęs nežadino ankstyvą rytą ir neparodė jokios iniciatyvos eiti į lauką... 

Slampinėdama po namus - supratu :)... Pasirodo, ryte mano vaikis, kol aš miegojau, sugebėjo padaryti spintoje tvarką. Kadangi, jo tvarkymosi ypatumai nepasiteisino, nusprendė tyliai, gražiai atsigulti atgal į lovą ir lyg niekur nieko miegoti :). Juk nepagautas - ne vagis :))). Šitą jo būdo bruožą aš jau seniai perkandau. Bet kaip galima ant jo pykti, kai šie jo pokštai tokie nuoširdūs ir keliantys šypseną.

Beveik miegantį savo Niufą pasiimu ant rankų ir išnešu į lauką, pakeliui užsukame į parduotuvę. Dažnai su juo einu apsipirkti, nors daugumoje parduotuvių sunkiai gali ateiti kartu su gyvūnu. Gerai, kad šalia mano namų, prekybos vietos labai supratingos šiuo klausimu :)) Ir pačiai linksmiau, ir aplinkiniai išspaudžia šypseną, net ir tie, kurie, rodosi, gyvenimo nuskriausti, vargo mėtyti ir vėtyti :)) 

Vaikštinėju po parduotuvę, Niufas apsikabinęs mane per kaklą neramiai žvalgosi :) Iškišęs liežuvį, išmetęs pilvą sunkiai kvėpuoja, vis dėlto juk vasara, karšta, o mopsui - tai nemenkas išbandymas. Tai koks vaikiukas pasižiūrėjęs nusišypso ar pribėgęs šalia paprašo paglostyti, tai senelis šypseną išspaudžia, smagu, kai tavo augintinis padeda kažkam pakeisti veido mimiką :).

Prie kasos dar nematyta pardavėja balsu nusijuokia ir man sako: "Jūsų šuo, toks juokingas, na kaip iš to filmo "Vyrai juodais drabužiais"...". Patvirtinu jai, kad čia tos pačios veislės šuo ir yra. Pardavėja žiūri į Niufą ir stovėdama savo darbo vietoje negali sulaikyti juoko. Paskui mums ruošiantis jau pasitraukti nuo kasos, jinai ištiesia ranką, paglosto Niufutį ir vėl grįžta prie savo darbų. Išeidama iš parduotuvės dar matau besišypsančią pardavėją ir dėl to man širdyje taip gera ir lengva. 

Nuotaikingas rytas  - tai puiki dienos pradžia, svarbu, kad vidinis džiaugsmas ir plati šypsena būtų nuoširdi ir šildanti kitus :). To visiems ir palinkėsiu - nuoširdumo su tais ir šypsenų tiems, kurie jums yra brangūs, kuriuos mylite ir kurie yra jūsų svarbi gyvenimo dalis. Juk visa tai, kas paprasta ir gali suteikti pozityvumo - mums nieko nekainuoja! ;)

Kai namuose yra vienas Karalius, didelė tikimybė, kad vietos užteks ir antram... :) :)

Šiandien lengviau kvėpuoju... Pagaliau, pasimetusiam  mažam kačiukui, kurį vaikštinėdami su Niufu parke, radome prieš porą dienų, suradau naujus namus :). Jausmas neapsakomas, kai žinai, kad kažkam galbūt išgelbėjai gyvybę ir suteikei naują gyvenimą...

Tą penktadienio vakarą lijo... Pūtė smarkus vėjas... Apie saulę ir šilumą buvo galima tik pasvajoti. Bevaikštinėdama lauke nusprendžiau trumpinti mūsų kasdieninį maršrutą ir link namų keliauti visai mums nepažįstamu keliu. Skubėjome, nes artėjo tamsūs debesys, kurie nieko gero nežadėjo :) Staiga, aukštoje žolėje išgirdau miaukimą... Prieiname su Niufu arčiau, o ten mažas juodai baltas kačiukas. Sulytas, sušalęs, tikriausiai ir alkanas. Apsidairiau aplink, bet žmonių - nė kvapo. "Juk negaliu jo čia palikti", - pagalvojau, ypač tokią nejaukią dieną. Niufui įsakiau prie jo nesiartinti, nes ir taip iš išgąsčio jis buvo susigūžęs, drebantis ir bijantis visko, kas juda. Atsargiai pasiėmiau mažylį ir įsukusi jį į savo megztinį greitu žingsneliu keliavau į namus.

Kol nešiau jį ant savo rankų, Niufas įtartinai vis žvalgėsi į mane, tikriausiai jautė šiokį tokį pavydą, nes iki tol, juk visada nešdavau tik jį :). Keletą kartų sulojo, nors išgirsti jo lojimą, prilygsta 8 pasaulio stebuklui :), lyg bandydamas pasakyti savo nuomonę apie mano sprendimą.

Ir pagaliau, sugrįžusi į namus, kaip ir visada, visų pirma nuprausiau Niufą, paskui atėjo eilė ir mūsų naujajam draugui. Abu švarūs, gražūs ir, rodos, laimingi :) Mažylis (tokį daviau laikiną vardą kačiukui) iš pradžių jautėsi nejaukiai, vis tupinėdavo prie mano kojų, o Niufas, kaip koks Tyrinėtojas bandė jį pažinti. Tai leteną bando uždėti, tai pauostyti, tai už uodegos jam sugriebti, bet Mažylis, rodosi, ir ne iš kelmo spirtas :) Vos prisiartinus Niufui, šnypščia ne savo balsu, pučiasi, riečiasi - ginasi, kiek tik galėdamas. O mano namų Karaliui tai be galo netikėta ir keista. O kokia kova vyko dėl mano dėmesio, kai nusprendėme eiti visi miegoti :) Nei vienas gudrutis nenusileidžia: Niufas loja, Mažylis šnypščia iš nepasitenkinimo, bet... visiems tinkantį ir patinkantį sprendimą vis dėlto radome.

Primą savaitgalio naktį negalėjau užmigti...Vis galvojau, kaip skubiai surasti savo radinukui namus, nes nenoriu per daug prie jo prisirišti, žinau, kuo tai gali pasibaigti... Parašiau vieniems, kitiems, tretiems... Niekam nereikia, niekas nenori... Jau buvau susitaikiusi su ta mintimi, kad teks nuo dabar gyventi ne tik su išradinguoju mopsu, bet ir mūsų nauju draugu. Bet... kitą dieną netikėtai į svečius užsukusi mano draugė ir pamačiusi Mažylį iškart panoro jį turėti :) Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau pasimetęs gražusis kačiukas turės mylinčią šeiminikę ir jaukius, šiltus namus. 

Dažnai save pagaunu mintimis, kad vis pagalvoju apie tai, kad galėčiau surinkti visus beglobius gyvūnus ir parsigabenti juos į namus, jeigu tik turėčiau didelę gyvenamą erdvę. Kaip mano draugai pasakytų: "Gal ir gerai, kad neturi, nes visai išprotėtum :))))". Pastaruosius dvejus metus man gyvūnai teikia begalinį džiaugsmą, kasdien išspaudžia mano šypseną ir priverčia gyventi žemiškomis mintimis. Jų gyvenime nėra pompastikos, melo ir apgaulės, viskas tikra, nesuvaidinta, natūralu ir tuo pačiu paprasta. Tokio savo gyvenimo ir norėčiau - be jokių melų ir apgaulės, šviesaus ir mielo.

Nors netikiu likimu ir nuolatos sau kartoju, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, tai tik dėl mūsų pačių sprendimų ir veiksmų, tačiau šis įvykis mane privertė susimąstyti, kad niekas nevyksta be priežasties... Tikriausiai, ne veltui pirmą kartą nusprendžiau į namus eiti visai kitu keliu, tikriausiai, ne veltui turėjau surasti tą mažą, mielą kačiuką ir tikriausiai, ne veltui, jis dabar turi naują, mylinčią savo "mamą" :) Ir dar... tikriausiai, ne veltui šalia manęs šiuo metu yra mano Niufutis, kurį be galo myliu ir dievinu ;)

P. s. Gali kažkam padėti? Visuomet tą daryk... Juk niekuomet negali žinoti, kas tau pačiam gyvenime gali nutikti ;)

Pelenė ir jos auksiniai bateliai...

Jau buvau net pamiršusi, ką reiškia grįžti po darbo dienos į namus ir rasti juos suniokotus! Šiandien ypatinga diena, nes tą prisiminiau :)

Atidarau namų duris ir niekas manęs nepasitinka. "Hmmm..., keista", - pagalvojau :). Juk retai taip būna!!! Nueinu į virtuvę ir išsigąstu.... labai labai... spinta išversta, mano mėgiamos suknelės sukramtytos, suplėšytos :), smėlyje "išplautos"... Vis nesupratau, iš kur namuose tiek smėlio ir akmenukų! Pasirodo, mano mielas augintinis sugebėjo kažkokiu tai būdu, pasiekti mano auginamą palmę, kuri dabar jau toli gražu nebepanaši į augalą, kurį būtų galima pavadinti "palme" :). Iš vargšės teliko vos vienas stiebelis ir tas leisgyvis...

Įeinu į kambarį, o ten... ant lovos "karališkai" guli, prieš kelias dienas pirkti, mano taip išsvajoti, bateliai :)... Vienas jau be kulno..., kitas - dar pusiau gyvas. Oj kaip viduj man skaudėjo, labai skaudėjo... O mano mieliausiasis Niufas, jau palindęs po lova tyli ir nė nejuda... Žino, kad šiandien didį žygdarbį padarė, už kurį pagyrimo ar aukso medalio tikrai negaus!

Nesu iš tų žmonių, kuris isteriškai griebia "niokotoją" ir karšia jam kailį ar kelia balsą ir beprotiškai isterikuoja. Smurtu ar besąlygišku rėkimu juk pasaulio geresniu nepadarysi. Manau, kad tokius auklėjimo metodus renkasi tik silpni ir savimi nepasitikintys bei nusivylę žmonės :) Galiu iš patirties pasakyti, kad tyla dažnai būna geresnis pamokslas, nei ilga beletristika ar skaudūs veiksmai. Tą pati ir pasirinkau...Tylėti ir elgtis taip, lyg daugiau namuose nieko nebūtų!

Visą valandą tvarkiau betvarkę, kurią radau namuose, o Niufas visą tą laiką pralindėjo po lova be jokio garso! Kai sugrįžau iš vonios, mano išsvajotojų batelių naikintojas nuleidęs galvą sėdėjo ant mažo foteliuko. Jau buvau pamiršusi visas jo iškrėstas kiaulystes, bet juk negalėjau ir negaliu šiandien jo už tai paglostyti... 

Iš tiesų, man liūdna, bet tikrai ne dėl suknelių ar mano išsvajotojų batelių, juk jie tik daiktai, kuriuos rytoj vėl galiu turėti... Ir tai tik ženklas, kad Pelene būti man dar tikrai ne laikas :))) Liūdna dėl jo..., savo Niufo..., kuris guli ir liūdnomis akimis į mane žiūri. Juk šiandien aš jo neapkabinau ir neprisiglaudžiau prie savęs, ką darau kasdien, rytą - vakarą... Tikiuosi, jam tai bus šiokia tokia pamoka, kad siautėti reikia saikingai...

Ir labai noriu tikėti, kad daugelis iš jūsų spręsdami vienokią ar kitokią sudėtingą vaikų, augintinių auklėjimo situaciją, renkatės švelnesnius auklėjimo metodus, kurie būtų kur kas veiksmingesni už smurtą ar emocinį nestabilumą! :)

Ne visos dienos būna tokios gražios, kaip mums norėtųsi...

Šiandieninis mano ir Niufo pasivaikščiojimas nebuvo toks smagus ir linksmas, kaip įprastai. 

Bevaikštinėdami Karoliniškių mikrorajone, pirmą kartą susitikome bokserio veislės  šuniuką.  Nors... Ką ten šuniuką, visą didelį šunį, juk kaip vėliau paaiškėjo, jam jau daugiau nei trys metai. Jo šeimininkę pažinojau jau iš anksčiau, kartais susitikdavome parke ir tiesiog pasilabindavome :), tačiau jos augintinį šiandien teko matyti pirmą kartą. Apsidžiaugiau, kad sutikau pažįstamų veidų, juk kartais būna daug linksmiau vedžioti savo mažylius kompanijoje nei pavieniui.

Nespėjau nė nusisuskti kelioms sekundėms, kai pajutau, kad pribėgęs bokseris užšoko ant Niufo, griebė jį už viršugalvio ir pradėjo tąsyti po pievą. Abu su pavadėliais ir tas dar baisiau, pavadėliai susipynė... Aš į save tempiu Niufą, bokserį jo šeimininkė taip pat į save... Pirmą kartą gyvenime, tas kelias sekundes buvau praradusi laiko nuovoką ir berods sąmonę, nes stovėjau sustingusi ir nebesupratau, kas darosi... O kai atsipeikėjau, šokau prie bokserio ir iš jo dantų išlupau Niufą...

Dar ir dabar širdyje jaučiu tą keistą jausmą, kai mane užvaldo baimė, stresas ar nežinomybė...O ką jau kalbėti apie mano mopsiuką... Širdutė plaka kelis kartus dažniau, akys išsprogdintos iš nesupratimo, kas čia atsitiko... Juk jam visi šunys "draugai", visus jis myli, su visais nori žaisti, bendrauti, visiems nusileisti... Visą drebantį parnešiau ant rankų į namus, apžiūrėjusi radau porą žaizdelių nuo įkandimų, matyt, dėl to ir staugė ne savu balsu, nes skaudėjo :/ ... 

Bet... džiaugiuosi, kad ši diena nesibaigė taip baisiai, kaip galėjo baigtis... Žaizdelės dezinfekuotos, Niufas nuramintas ir po didelio streso mano mažylis jau nulūžęs man ant kelių saldžiai miega :).

Dabar sėdžiu ir galvoju, kad šiame gyvenime negalima pasitikėti niekuo, tik pačiu savimi, nes nežinai, kas gali tave užpulti ir sunaikinti. Tad saugokite nuo aplinkinių ne tik savo augintinius, bet ir patys save :). Juk patiklumas - geriausias TAVO priešo draugas ;)

Nepamirštamos 365 dienos :)

Pirmosios akimirkos naujuose namuose

Šiandien lygiai vieneri metai, kai turiu savo Niufą :) Kaip dabar pamenu tą dieną - buvo lygiai taip pat šilta, kaip šiandien: gražu, beprotiškai švietė šilta saulė, žydėjo kaštonai, žaliavo visa gamta, nes buvo nenusakomai puikus pavasaris. 

Tąkart sugrįžusi į namus ir radusi Niufą... išbąlau... Gal kokius kelis šimtus kartų pakeičiau savo veido spalvą :), o kai kurių akimirkų net ir nepamenu. Tik žiūrėdama į jį vis negalėjau patikėti, kad tai mano augintinis... Toks mažytis, visas telpantis į mano saują, išsigandęs, drebantis, besiilgintis savo mamos... Širdyje vidinis balsas vis kartojo - "neturi kur trauktis... esi už jį atsakinga"! 

Prieš kokius 4 metus gatvėje sutikusi mopsiuką, tiesiogine to žodžio prasme, alpdavau :) Žinojau, kad tai mano šuo! Tai augintinis, kurį tikrai norėčiau turėti. Sakoma, šeimininkai visada yra panašūs į savo augintinius, nežinau, kiek aš esu panaši į savo Niufą, bet mūsų charakteriai identiški: abu be galo užsisipyrę, atkaklūs ir tuo pačiu savito požiūrio į viską... Pati tikriausiai, jo įsigyti būčiau nedrįsusi, visad rasdavau pasiteisinimų: neturėsiu jam laiko, turiu daug veiklos, užsiėmimų, tai įpareigoja ir panašiai... Bet viskas tapo paprasta ir tuo pačiu sudėtinga lygiai prieš metus! 

Peržvelgus pirmus mūsų su Niufu bendro gyvenimo metus, negaliu nesišypsoti. Kiek visokių šunybių jis man yra prikrėtęs. Jau dabar pajuokauju, kad namuose nebeliko, ką niokoti :) O savo žygdarbiais jis gali šiek tiek pasigirti: susysiota kiliminė danga, sienose išgriaužtos skylės, kurias, tarp kitko, pati ir tvarkiau :)), sugriaužtos spintos, foteliai, kėdės, sudaužytas stacionarusis kompiuteris, televizorius, kuris dar vis rodo :), sugraužti visi laidai, kuriuos tik įmanoma turėti namuose, Tv antena, kuri prieš metus buvo kokių 5 metrų ilgio, o dabar telikę vos keli centimetrai, o kur visi mano bateliai, šlepetės ir iš spintos kasdien verčiami drabužiai, jau net nekalbu :)! Gėlės nugriaužtos, vazos sudaužytos! Gyvenu pasaulyje, pilname staigmenų :) Bet žinot ką, toks gyvenimas man nerealiai patinka!!! Svarbu, kad turiu draugą, kuris karts nuo karto vis primena man apie save :)

Jau buvau minėjusi, kad manasis Niufas mano gyvenimą pakeitė kardinaliai! Per visus šiuos metus jis buvo vienintelė gyva būtybė, kuri mane matė visokią: besišypsančią, linksmą, pakvaišusią, kartais nekalbančią, ramią, liūdną, nelaimingą, pavargusią ir pan. Ir jis vienintelis manęs laukdavo namuose išsiilgęs, kad ir kokia ta Edita įžengtų pro namų slenkstį. 

Už tai jį ir MYLIU, už tai ir esu jam labai dėkinga, kad rytais kartu su manimi pabunda, o vakarais kartu su manimi užmiega! Man juk nieko daugiau ir nereikia, tik žinoti ir jausti, kad esu kažkam labai labai reikalinga ;)

Niufo staigmena šeimininkei :)

Ir... Kur kas mažesnė staigmena :)

Kantrybė turi ribas! O gal visai ne?

Šios dienos be galo sunkios ir sudėtingos... Kur einu, ten vėluoju, o juk tai mane žudo... O priežastis viena vienintelė ir labai paprasta - mano Niufas išprotėjo ir neleidžia man naktimis miegoti!!! 

Per savo bemieges naktis mano gudrutis įsidrąsino... Ta proga jis ne tik įsikandęs į dantis mano plaukus pradeda juos rauti, bet dar su tokiu nepasitenkinimu ir nagus paleidžia į darbą, su potekste "ko gi tu, miela Edita, miegi ir nereaguoji"! Jūs neišsivaizduojate, koks siaubingas jausmas, kai sapnuoji devintą sapną ir staiga... Astibundi vidury nakties, nes tavo augintinis išprotėjo :)))

Kelias naktis bandžiau Niufą vesti į lauką... Maniau, prasieis truputį ir grįžęs vėl miegos..., bet kur tau.. pamiega valandą kitą ir vėl į linksmybių trasą. Šiandien ryte jau nežinojau, ką daryti, tai užsimečiau abi pagalves ant galvos ir bandžiau jį ignoruoti. Spėkite, ar man pavyko? :) Tikrai ne. Niufas pradėjo loti, lyg to būtų maža dar ir ant galvos be paliovos šokinėjo. "Smagumėlis...", - pagalvojau. Bet juk nekratysi šuns už tai, kad jam tiesiog "nemiegadieniai" ar kaip tai bepavadinsi. Ir šiaip pergyvenu dėl savo kaimynų, nors jie beveik visi puikūs..., bet nenorėčiau sulaukti vizito į namus už tai, kad jie naktimis girdi šuns lojimą!

Šiandien 03:30 val. ryto jau vaikštinėjau Karoliniškių miškelyje, kaip kokia kosmonautė, kai kiti tuo metu sau gražius sapnus sapnavo. Bet, tikriausiai, nėra čia ko skųstis - juk pavasaris! Nėra taip viskas blogai... Kaip mano močiutė pasakytų, anksti pakilusi bent jau ilgą dieną turi :) Taip, turiu tą ilgą dieną, bet kad prie viso to dar ir papildoma energija prisidėtų, būtų idealu. Bet ... pilnatis ne taip ilgai ir trunka :), tad lauksiu palankaus vėjo savo miegui.

Ir dar... Skaičiau spaudoje, kad šiomis naktimis esantis mėnulis (pilnatis) - tai retenybė, toks, koks yra dabar, būna kartą per visą šimtmetį. Ir kiek man yra žinoma, kuo mėnulis yra arčiau žemės, tuo jisai labiau pavojingas žmogui ir visiems gyviems organizmams. Tikriausiai tame priežastis visa ir yra...

Linkiu sau ir visiems kitiems išlikti ramiems ir tolerantiškiems, net jeigu tai liečia ir mūsų vidinę būseną! Juk gyvūnai mažiausiai yra kalti dėl to, kas vyksta šiame mūsų sujauktame pasaulyje ;)

Motinos diena - tai juk iš dalies ir mano diena :)

Šiandien visa Lietuva švenčia Motinos dieną. Be galo šilta ir širdžiai miela šventė. Iki šiandien manęs šia proga niekas nesveikindavo, bet tik... iki šiandien :)

Gavau vieną vienintelį, bet be galo mielą ir gražų sveikinimą iš vieno draugo: "Su motinos diena .. Tavo Niufas turi nuostabią mamą"!

Ir tuomet ėmiau galvoti, kad tikrai, iš dalies esu kažkam mama, net ne kažkam, o savo Niufučiui :) Todėl galiu tik išsivaizduoti, ką ši diena reiškia toms, kurios turi vaikus, nesvarbu - mažus ar didelius, kurie visuomet savo MAMAI išliks vaikais, kad ir kokio amžiau jie bebūtų.

Bandau suprasti tą kasdieninį mamos rūpestį dėl mūsų, juk pati nuolatos tą darau dėl savo augintinio: širdį skauda, kai ilgiau būna paliktas vienas namuose, kai jis serga, negaluoja ir pan. Užplūsta džiaugsmo lavina, kai padeda savo galvą ant kelių, prisiglaudžia ir užmiega...

Pamenu, man mama visuomet kartodavo, kad kai turėsiu savų vaikų, tik tuomet suprasiu, kai kuriuos motinos veiksmus, kurie kartais man atrodė nesuprantami. Tiesą pasakius, aš jau dabar suprantu, kad MAMA - bet kokiu gyvenimo klausimu bus visuomet teisi ir jos patarimų reikia klausyti ir juos vertinti!

P. s. Nepamiršau aš ir savo mamos! Visada ją pasveikinu šios dienos proga! Greitai sveikinsiu ją vėl, nes turiu kitą savąją tradiciją - įteikti jai gėlių per savo Gimimo dieną, kaip padėką už tai, kad esu šiame pasaulyje. O ta diena jau visai nebetoli :) ... oj, kaip netoli :))

Ir jeigu jūs, dar nespėjote pabučiuoti, paskambinti ar kitais būdais pasveikinti savo pačio mylimiausio žmogaus šiame pasaulyje, t. y. mamos, padarykite tą dabar ;)

Nepageidaujami svečiai

Atėjus gražiems ir šiltiems orams, padažnėjo mano ir Niufo ilgalaikiai pasivaikščiojimai pievose, parkeliuose, miškeliuose ir pan.  :) Džiaugsmas neišpasakytas, laisvo laiko praleidimas puikus, sportuojam abu laimingi, išsišiepę, išsivėpę ir vargo nematom :) Tik vat, maža problemėlė... jau kelinta diena parsinešame į namus visai nereikalingų "draugų". Šiandien ypatingai didelę, lėtą ir labai gudrią erkę...

Nors manasis gudrutis ir skiepytas, bet jų įkandimas gali labai brangiai kainuoti sveikatos prasme... Antkaklio nuo erkių saviškiui dėti negaliu, nes griūna ant žemės ir plešiasi jį nuo kaklo. Plius, jis turi labai specifinį kvapą, nuo kurio augintiniai netgi gali sunegaluoti. Galėtumėte pasakyti - įpras, bet aš nelinkusi versti daryti to, ko nenori, net jeigu tai kalbama apie gyvūną :)   

Ir dar kas labai sudėtinga, šiomis šiltomis dienomis yra tai, kad maniškis nueina kokį kilometrą ir jau dūsauja išsivėpęs... Matai, pavargo ir ištroško! Stovi prie kojų, cypia, žiūri į mane gailiom akim su ta mintimi "panešk"... Na, ir ką jūs manot? Nešu :), o tas, kaip ponulis, liežuvį išmetęs sau gudriai įsitaiso ant rankų. Dabar išeinant į lauką visad pasiimu buteliuką vandens, kai tik matau, kad jau liežuvis iki žemės, duodu atsigerti :) Nerealiai smagu, kad per kelias dienas mano augintinis išmoko gerti iš buteliuko :), o dauguma sako, kad mopsą ką nors išmokyti - prilygsta žygdarbiui. Netiesa!!!

Taigi, patarimas visiems, kurie turi gyvūną, su kuriuo dažnai, ypač šiuo šiltu metu, būna lauke! Jeigu už lango plieskia stipri saulutė, o jūs planuojate ilgai pasibūti gamtoje, nepamirškite vandens! Jūsų augintinis jums bus be galo dėkingas, kad rūpinatės jo gera savijauta ir sveikata :) Ir būtinai sugrįžę iš lauko, atidžiai apžiūrėkite savo keturkojį, o dar geriau, jeigu kaskart jį išpraustumėte, tuomet visi nepageidaujami "draugai" lenda lauk. Prausimas augintiniui dviguba nauda: džiaugsmas ir atgaiva karštomis dienomis bei greitesnis būdas išprašyti iš "svečių tuos, kurie yra nepageidaujami" ;)

P. s. Visuomet rūpinkitės savo gyvūnu taip, kaip norėtumėte, kad jumis rūpintųsi mylimas žmogus :)

Niufas savo kailiu patyrė, ką reiškia turėti „auklę“

Šį savaitgalį dalyvavau pusseserės vestuvėse. Ta proga, mano augintinis pasiliko Vilniuje su savo „auklytėmis“- mano drauge Jurgita, kurią vadinu Šventąja ir Raimiu :). Jūs neišsivaizduojat, su kokiu jauduliu išvažiavau šeštadienį iš savo namų, kuriuose liko Niufas. Lyg palikčiau mažą kūdikį vieną ... Juk per visus metus, kiek jį turiu, tą darau tik antrą kartą...

Bet esu tikra, kad labiausiai pergyveno mano augintinio globėjai, kuriems teko tikrai nelengvas darbas – prižiūrėti Editos Niufą :). Palikau jiems netrumpą instruktažą: kiek kartų per dieną ir kiek gramų ryte ir vakare duoti jam valgyti, ko negalima duoti ir t. t.,  kada išvesti į lauką, ką reikia būtinai padaryti, jeigu Niufą vieną palieka namuose, kad ir jis nesusižalotų, ir pvz., neaplietų kaimynų :) ar pan.

Ir kaip supratau, mano Niufui šis savaitgalis labai patiko :)! Lankė vaikus, vaikštinėjo parke ir visai nesuko galvos, kur dingo jo Edita. Ir kai įžengiau į namus, jis, kaip ir visada, mane pasitiko su dideliausiu džiaugsmu. Dar valandėlę palakstė aplink ir nuėjo miegoti. Matyt, “auklės” neleido jam liūdėti ir nuobodžiauti :).

Esu labai nepatiklus žmogus, atsargiai renkuosi aplinkinius, ir sunkiai juos prisileidžiu arčiau savęs, kartais tam reikia labai daug laiko. O ką jau kalbėti apie tuos, kuriais galėčiau 100 procentų pasitikėti ir palikti globoti tą, kurį myliu. Tačiau, džiaugiuosi, kad mano išsirinktos „auklės“ manęs nenuvylė! Niufą radau pamaitintą, nupraustą, laimingą ir be galo išsiilgusį manęs ;)

Edita ir Niufas taria didelį AČIŪ Šventajai ir Raimiui už globą, visą rūpestį ir skirtą laiką - mes niekada to nepamiršime ;)

Pats tiksliausias žadintuvas pasaulyje

Pastaruoju metu rytais labai sunkiai pakylu iš lovos, mano augintinis, kaip bebūtų keista – taip pat. Anksčiau jis buvo mano rytinis žadintuvas! 05:15 val., o jis jau įsijautęs mane „prausia“, tiesiogine to žodžio prasme – išlaižo visą veidą ir kaklą... Ir kai dabar pagalvoju, jeigu kada nors dingtų mano namuose vanduo... ne problema – juk turiu NIUFĄ :).

Taigi, tęsiant žadinimo ypatumus: jeigu Niufo intensyvus prausimas nepadeda manęs pažadinti, tuomet jis imasi kur kas įdomesnės taktikos - šokinėja per galvą ir ant jos... Tačiau jeigu net ir tas nesuveikia, jis pasirenka cypimo metodą :), kuris gali išvaryti iš proto net patį kantriausią žmogų. Smagu, kai tokį žadintuvą turi darbo dienomis, gali būti tikras, kad į darbą nepavėluosi niekaip ir niekada... Tačiau, kai šis gyvas žadintuvas tampa nesutramdomu ankstyvais savaitgalio rytais.... kelia ne tik šypseną! Juk savaitgaliai ne visuomet būna ramūs, tylūs ir panašiai.... :) Bet ar ilgai galima pykti ant to, kuris į tave žvelgia savo liūdnomis akytėmis? :) Tikrai ne...

Jau kuris laikas, mano gyvasis „žadintuvas“ neatlieka savo funkcijos... Hm... Įdomu, kodėl?! Pradėjome vėliau keltis, nes prieš išlipdama iš lovos, vis bandau sau kartoti „na dar 5 minutes, tik penkias pasnausiu...“. O per ilgai užsnaudusi ir supratusi, kad jau vėluoju, bėgdama apsirengiu, pasiimu pavadėlį ir laukiu savo augintinio prie durų, o jis kaip miega toliau, taip miega... Tekina pasileidžiu prie lovos ir miegantį Niufą tempiu į lauką. Nepatikėsit – pastatau jį ant žemės, o jis nepatenkintu snukeliu į mane žiūri lyg galvodamas „Ne, nu mano šeimininkė - ryškiai išprotėjo...“.

Parėjęs į namus mano mažasis augintinis dar pasisuka šalia manęs ir pusiau užmerktomis akutėmis nusliūkina į kambarį... Niufas vėl miega, sau patogiai įsitaisęs ant lovos, o aš su mažu liūdesiuku širdyje jau bandau skubėti į darbą. Pabučiuoju savo augintinį, palinkiu gražios dienos ir bėgu pro duris... Juk vėluojantys žmonės man niekuomet nepatiko, stengiuosi to nedaryti ir pati.

Ir nors gyvasis mano žadintuvas man sutrumpina rytinį grožio miegą, esu dėkinga pačiam likimui, kad savo gyvenime tokį turiu ;) Turiu dėl ko skubėti į namus po darbų, turiu kuo rūpintis ir dėl ko pergyventi. Ir man be galo visa tai patinka. Todėl duosiu mažą patarimą JUMS - vertinkite tą žadintuvą, kurį tik turite šalia :), nepaisant to, ar jis būtų gyvas ar tik paprastas daiktas, juk jo paskirtis yra labai svarbi mūsų gyvenime ;)

Turi mopsą - nereikia "rankenuko"

Nuo pačios pirmos dienos Niufą praminiau "rankenuku" :). Tvarkausi kambarius, Niufas stovi šalia.. Ankstyvais rytais ruošiuosi į darbą, Niufas tupi beveik miegantis, linguodamas, bet vistik šalia... Vos spėju prisėsti ant lovos, jau žiūrėk, mano augintinis patogiai sau įsitaiso ant mano kelių ir pradeda knarkti :) O ką jau kalbėti, kai prisėdu prie stalo vakarieniauti! Turiu atnešti jam mažą foteliuką, ant kurio užšokęs nusiramina ir jaučiasi taip, lyg valgydamas prie stalo kartu... 

O kai prisimenu, kai nueidavome ilgiausią pasivaikščiojimo trasą, jis tiesiog sustodavo it stulpas ir niekur neidavo... Mat pavargdavo :) Tuomet išmaningoji Niufo šeimininkė jį nešdavo ant rankų per visą Karoliniškių rajoną. Tas jam be galo patikdavo :), tačiau mano rankoms... nelabai :) Tiesa, dabar tas vyksta rečiau, bet tokių atvejų vis dar pasitaiko :))

Širdyje gera, nes jaučiu, kad esu jam labai reikalinga... Galbūt daugelis iš Jūsų pagalvos, kad per daug esu  išlepinusi savo mopsiuką, bet... Aš visada sakau: "Suteik savo augintiniui tokį gyevenimą, kokio norėtum pats, atiduok jam visą širdį, rūpestį, šilumą ir meilę ir jis tau viską grąžins su kaupu. Nevaržyk, leisk - jo gyvenimas per daug trumpas..." Maniškis - man jau yra gražinęs su kaupu, o aš jam vis dar jaučiuosi labai skolinga.

Mopsiukai - prieraišūs, be galo mieli ir mylintys visus žmones, be išimties, visus... Kartais net pajuokauju, kad jeigu į mano butą įsilaužtų vagys - tai net jie būtų apdovanoti svetingumu! Ir jeigu visatoje egzistuoja reinkarnacija, norėčiau, kad kitame gyvenime būčiau mopsas, toks pats mielas "rankenukas", kuris myli, žavisi, prajuokina net tuos, kurie sunkiai teišspaudžia šypseną.

P.s. Juk "rankenuku" būti šitaip gera :)

Kodėl būtent apie Niufą :)

Kai mano gyvenime atsirado Niufas - jis kardinaliai apsivertė 360 laipsnių kampu :) Kasnakt keldavausi po kelis kartus, kad galėčiau su juo žaisti, nes manąjį kankino nemiga :), kiekvienas rytas, įskaitant ir savaitgalius, tapo valanda ankstesnis todėl, kad galėtume praeiti rytinį kelionės maršrutą :) Vos tik pasibaigus darbams, visų pirma, skubėdavau pas savo augintinį, o ne kaip iki tol buvau įpratusi, eidavau susitikti su draugėmis ar užsiimti kitokia man įdomia veikla. 

Dažniausiai taip žmonių gyvenimą pakeičia atsiradę vaikai, o manąjį pakeitė šuniukas mopsas :) Vieną vakarą vaikštinėdama parke su savo augintiniu supratau, kad būtų per daug savanaudiška ir negražu, jeigu visas patirtas gražias akimirkas ir kartais nelabai gražias :) laikyčiausi tik sau. 

O tų akimirkų būna visokių - pradedant nuo sugraužtų laidų, televizoriaus sudaužymu iki  miegojimo šalia ir jutimo, kad JIS tave be galo myli ir vertina už kiekvieną  minutę buvimo šalia. Kiekvieną dieną sugrįždama iš darbo ir praverdama savo namų duris vis laukiu naujos staigmenos "Ir kuo dabar nustebinsi mane, mano mažasis išdykėli"!

Noriu su Jumis kasdien pasidalinti  patirtu džiaugsmu ir iškilusiais rūpesčiais. Galbūt duosiu ne vieną naudingą patarimą tiems, kurie svajoja ir nori auginti mopsiuką. Juk sakoma, kad visi mopsai lyg vienas ir tas pats - miega tomis pačiomis pozomis, mėgsta krėsti tas pačias šunybes, net turi identišką charakterį ir būdo bruožus nepriklausomai nuo to, kiek pastangų įdėsi į jo auklėjimą. Ir kas be ko, vieni šios minties - auginti mopsą, gali atsisakyti labai greitai, kiti galbūt norės jo dar labiau!

Pažadu, kad Niufučio gyvenimas bus labai įdomus ir pilnas staigmenų :)