Jau buvau net pamiršusi, ką reiškia grįžti po darbo dienos į namus ir rasti juos suniokotus! Šiandien ypatinga diena, nes tą prisiminiau :)
Atidarau namų duris ir niekas manęs nepasitinka. "Hmmm..., keista", - pagalvojau :). Juk retai taip būna!!! Nueinu į virtuvę ir išsigąstu.... labai labai... spinta išversta, mano mėgiamos suknelės sukramtytos, suplėšytos :), smėlyje "išplautos"... Vis nesupratau, iš kur namuose tiek smėlio ir akmenukų! Pasirodo, mano mielas augintinis sugebėjo kažkokiu tai būdu, pasiekti mano auginamą palmę, kuri dabar jau toli gražu nebepanaši į augalą, kurį būtų galima pavadinti "palme" :). Iš vargšės teliko vos vienas stiebelis ir tas leisgyvis...
Įeinu į kambarį, o ten... ant lovos "karališkai" guli, prieš kelias dienas pirkti, mano taip išsvajoti, bateliai :)... Vienas jau be kulno..., kitas - dar pusiau gyvas. Oj kaip viduj man skaudėjo, labai skaudėjo... O mano mieliausiasis Niufas, jau palindęs po lova tyli ir nė nejuda... Žino, kad šiandien didį žygdarbį padarė, už kurį pagyrimo ar aukso medalio tikrai negaus!
Nesu iš tų žmonių, kuris isteriškai griebia "niokotoją" ir karšia jam kailį ar kelia balsą ir beprotiškai isterikuoja. Smurtu ar besąlygišku rėkimu juk pasaulio geresniu nepadarysi. Manau, kad tokius auklėjimo metodus renkasi tik silpni ir savimi nepasitikintys bei nusivylę žmonės :) Galiu iš patirties pasakyti, kad tyla dažnai būna geresnis pamokslas, nei ilga beletristika ar skaudūs veiksmai. Tą pati ir pasirinkau...Tylėti ir elgtis taip, lyg daugiau namuose nieko nebūtų!
Visą valandą tvarkiau betvarkę, kurią radau namuose, o Niufas visą tą laiką pralindėjo po lova be jokio garso! Kai sugrįžau iš vonios, mano išsvajotojų batelių naikintojas nuleidęs galvą sėdėjo ant mažo foteliuko. Jau buvau pamiršusi visas jo iškrėstas kiaulystes, bet juk negalėjau ir negaliu šiandien jo už tai paglostyti...
Iš tiesų, man liūdna, bet tikrai ne dėl suknelių ar mano išsvajotojų batelių, juk jie tik daiktai, kuriuos rytoj vėl galiu turėti... Ir tai tik ženklas, kad Pelene būti man dar tikrai ne laikas :))) Liūdna dėl jo..., savo Niufo..., kuris guli ir liūdnomis akimis į mane žiūri. Juk šiandien aš jo neapkabinau ir neprisiglaudžiau prie savęs, ką darau kasdien, rytą - vakarą... Tikiuosi, jam tai bus šiokia tokia pamoka, kad siautėti reikia saikingai...
Ir labai noriu tikėti, kad daugelis iš jūsų spręsdami vienokią ar kitokią sudėtingą vaikų, augintinių auklėjimo situaciją, renkatės švelnesnius auklėjimo metodus, kurie būtų kur kas veiksmingesni už smurtą ar emocinį nestabilumą! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą