Šiandien lengviau kvėpuoju... Pagaliau, pasimetusiam mažam kačiukui, kurį vaikštinėdami su Niufu parke, radome prieš porą dienų, suradau naujus namus :). Jausmas neapsakomas, kai žinai, kad kažkam galbūt išgelbėjai gyvybę ir suteikei naują gyvenimą...
Tą penktadienio vakarą lijo... Pūtė smarkus vėjas... Apie saulę ir šilumą buvo galima tik pasvajoti. Bevaikštinėdama lauke nusprendžiau trumpinti mūsų kasdieninį maršrutą ir link namų keliauti visai mums nepažįstamu keliu. Skubėjome, nes artėjo tamsūs debesys, kurie nieko gero nežadėjo :) Staiga, aukštoje žolėje išgirdau miaukimą... Prieiname su Niufu arčiau, o ten mažas juodai baltas kačiukas. Sulytas, sušalęs, tikriausiai ir alkanas. Apsidairiau aplink, bet žmonių - nė kvapo. "Juk negaliu jo čia palikti", - pagalvojau, ypač tokią nejaukią dieną. Niufui įsakiau prie jo nesiartinti, nes ir taip iš išgąsčio jis buvo susigūžęs, drebantis ir bijantis visko, kas juda. Atsargiai pasiėmiau mažylį ir įsukusi jį į savo megztinį greitu žingsneliu keliavau į namus.
Kol nešiau jį ant savo rankų, Niufas įtartinai vis žvalgėsi į mane, tikriausiai jautė šiokį tokį pavydą, nes iki tol, juk visada nešdavau tik jį :). Keletą kartų sulojo, nors išgirsti jo lojimą, prilygsta 8 pasaulio stebuklui :), lyg bandydamas pasakyti savo nuomonę apie mano sprendimą.
Ir pagaliau, sugrįžusi į namus, kaip ir visada, visų pirma nuprausiau Niufą, paskui atėjo eilė ir mūsų naujajam draugui. Abu švarūs, gražūs ir, rodos, laimingi :) Mažylis (tokį daviau laikiną vardą kačiukui) iš pradžių jautėsi nejaukiai, vis tupinėdavo prie mano kojų, o Niufas, kaip koks Tyrinėtojas bandė jį pažinti. Tai leteną bando uždėti, tai pauostyti, tai už uodegos jam sugriebti, bet Mažylis, rodosi, ir ne iš kelmo spirtas :) Vos prisiartinus Niufui, šnypščia ne savo balsu, pučiasi, riečiasi - ginasi, kiek tik galėdamas. O mano namų Karaliui tai be galo netikėta ir keista. O kokia kova vyko dėl mano dėmesio, kai nusprendėme eiti visi miegoti :) Nei vienas gudrutis nenusileidžia: Niufas loja, Mažylis šnypščia iš nepasitenkinimo, bet... visiems tinkantį ir patinkantį sprendimą vis dėlto radome.
Primą savaitgalio naktį negalėjau užmigti...Vis galvojau, kaip skubiai surasti savo radinukui namus, nes nenoriu per daug prie jo prisirišti, žinau, kuo tai gali pasibaigti... Parašiau vieniems, kitiems, tretiems... Niekam nereikia, niekas nenori... Jau buvau susitaikiusi su ta mintimi, kad teks nuo dabar gyventi ne tik su išradinguoju mopsu, bet ir mūsų nauju draugu. Bet... kitą dieną netikėtai į svečius užsukusi mano draugė ir pamačiusi Mažylį iškart panoro jį turėti :) Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau pasimetęs gražusis kačiukas turės mylinčią šeiminikę ir jaukius, šiltus namus.
Dažnai save pagaunu mintimis, kad vis pagalvoju apie tai, kad galėčiau surinkti visus beglobius gyvūnus ir parsigabenti juos į namus, jeigu tik turėčiau didelę gyvenamą erdvę. Kaip mano draugai pasakytų: "Gal ir gerai, kad neturi, nes visai išprotėtum :))))". Pastaruosius dvejus metus man gyvūnai teikia begalinį džiaugsmą, kasdien išspaudžia mano šypseną ir priverčia gyventi žemiškomis mintimis. Jų gyvenime nėra pompastikos, melo ir apgaulės, viskas tikra, nesuvaidinta, natūralu ir tuo pačiu paprasta. Tokio savo gyvenimo ir norėčiau - be jokių melų ir apgaulės, šviesaus ir mielo.
Nors netikiu likimu ir nuolatos sau kartoju, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, tai tik dėl mūsų pačių sprendimų ir veiksmų, tačiau šis įvykis mane privertė susimąstyti, kad niekas nevyksta be priežasties... Tikriausiai, ne veltui pirmą kartą nusprendžiau į namus eiti visai kitu keliu, tikriausiai, ne veltui turėjau surasti tą mažą, mielą kačiuką ir tikriausiai, ne veltui, jis dabar turi naują, mylinčią savo "mamą" :) Ir dar... tikriausiai, ne veltui šalia manęs šiuo metu yra mano Niufutis, kurį be galo myliu ir dievinu ;)
P. s. Gali kažkam padėti? Visuomet tą daryk... Juk niekuomet negali žinoti, kas tau pačiam gyvenime gali nutikti ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą