Miesčionio nuotykiai kaime :)

Šį šeštadienį su Niufučiu smagiai praleidome dieną :). Buvome nuvažiavę į sodybą svečiuose pas mano kolegą. O sodyboje radome tiek daug gyvybės: šuniukų, žiurkėnų, antinų, vištų, vabalų vabalėlių ir pan... :). Dauguma mano kolegų pasibuvimui atvažiavo su šeimomis, antrosiomis pusėmis arba vieni, o aš... su savo "vaiku" :).

Kol sodybos svečiai ant griliaus kepė mėsą ir daržoves, žaidė įvairiausius žaidimus, mano Niufas, kaip tikras miesčionis, visą tą laiką iškišęs liežuvį žvalgėsi naujoje teritorijoje. Viskas jam buvo be galo įdomu: pradedant nuo ten esančių gyvių ir mažų vaikų iki gėlių darželių, krūmų ir krūmelių. Vos tik nusisukdavau, jau žiūrėk, Niufas įlėkęs į kolegos namus, ieškosi vėsesnės vietos kur prisiglausti nuo kaitrios saulės.

Su visa kompanija nusprendėme nueiti prie Neries upės, juk ji čia visai pat. Ir ką jūs manot? Mano Niufutis pirmą kartą buvo įmestas į upę. Tuo pačiu ir atsigaivino, ir gavo galimybę pademostruoti savo šeimininkei, koks jis puikus plaukikas :). Esu tikra, kad jis pats iki vakar dienos apie šį savo gebėjimą net nežinojo :). Visą dieną maniškis išbuvo neužmerkęs akių - tai didelis pasiekimas, žinant, kaip jis mėgsta ilgai miegot, kai jo šeimininkė tuo metu būna darbuose. Pastebėjau, kad jis dienomis gali užmigti tik savuose namuose, ten, kur jis jaučiasi saugus. Tikriausiai, šį savo "tobulą" bruožą jis pasiėmė iš manęs :).

Po kupinos nuotykių ir pažinimo dienos vos tik sugrįžęs į namus mano Niufas užmigo. Kur ten nemiegos, jei visą dieną lakstė kaip išprotėjęs. Nereikėjo nei vakarienės, nei pusryčių. Miegojo iki šiandienos pietų net nebandydamas pajudėti. Už tai ir reikia jam padėkoti, kad leido man nors vieną savaitgalio dieną ilgai ir saldžiai sapnuoti, kiek tik širdis geidžia.

Tad, jeigu turite gyvūną, kuris rytais neduoda jums ramybės - dažniau pasiimkite jį į gamtą. Tai puikus būdas turiningai praleisti gražias vasaros dienas ir tuo pačiu sau užtikrinti ramų rytą, na, bent jau keliomis valandomis ilgesnį nei įprastai ;).

Kiek kainuoja nuoširdi šypsena?!

Gyvenime labiausiai vertinu - nuoširdumą. Gal todėl taip myliu savo augintinį, nes žinau, kad viską, ką jis daro yra be galo nuoširdu ir nesuvaidinta. Kad ir šį rytą... apsivyniojęs man aplink kaklą išmiegojo, kokias tris valandas :), kol galiausiai pati nusprendžiau pakilti iš lovos ir turiningai pradėti sekmadienio dieną. Stebėjausi, kodėl manęs nežadino ankstyvą rytą ir neparodė jokios iniciatyvos eiti į lauką... 

Slampinėdama po namus - supratu :)... Pasirodo, ryte mano vaikis, kol aš miegojau, sugebėjo padaryti spintoje tvarką. Kadangi, jo tvarkymosi ypatumai nepasiteisino, nusprendė tyliai, gražiai atsigulti atgal į lovą ir lyg niekur nieko miegoti :). Juk nepagautas - ne vagis :))). Šitą jo būdo bruožą aš jau seniai perkandau. Bet kaip galima ant jo pykti, kai šie jo pokštai tokie nuoširdūs ir keliantys šypseną.

Beveik miegantį savo Niufą pasiimu ant rankų ir išnešu į lauką, pakeliui užsukame į parduotuvę. Dažnai su juo einu apsipirkti, nors daugumoje parduotuvių sunkiai gali ateiti kartu su gyvūnu. Gerai, kad šalia mano namų, prekybos vietos labai supratingos šiuo klausimu :)) Ir pačiai linksmiau, ir aplinkiniai išspaudžia šypseną, net ir tie, kurie, rodosi, gyvenimo nuskriausti, vargo mėtyti ir vėtyti :)) 

Vaikštinėju po parduotuvę, Niufas apsikabinęs mane per kaklą neramiai žvalgosi :) Iškišęs liežuvį, išmetęs pilvą sunkiai kvėpuoja, vis dėlto juk vasara, karšta, o mopsui - tai nemenkas išbandymas. Tai koks vaikiukas pasižiūrėjęs nusišypso ar pribėgęs šalia paprašo paglostyti, tai senelis šypseną išspaudžia, smagu, kai tavo augintinis padeda kažkam pakeisti veido mimiką :).

Prie kasos dar nematyta pardavėja balsu nusijuokia ir man sako: "Jūsų šuo, toks juokingas, na kaip iš to filmo "Vyrai juodais drabužiais"...". Patvirtinu jai, kad čia tos pačios veislės šuo ir yra. Pardavėja žiūri į Niufą ir stovėdama savo darbo vietoje negali sulaikyti juoko. Paskui mums ruošiantis jau pasitraukti nuo kasos, jinai ištiesia ranką, paglosto Niufutį ir vėl grįžta prie savo darbų. Išeidama iš parduotuvės dar matau besišypsančią pardavėją ir dėl to man širdyje taip gera ir lengva. 

Nuotaikingas rytas  - tai puiki dienos pradžia, svarbu, kad vidinis džiaugsmas ir plati šypsena būtų nuoširdi ir šildanti kitus :). To visiems ir palinkėsiu - nuoširdumo su tais ir šypsenų tiems, kurie jums yra brangūs, kuriuos mylite ir kurie yra jūsų svarbi gyvenimo dalis. Juk visa tai, kas paprasta ir gali suteikti pozityvumo - mums nieko nekainuoja! ;)

Kai namuose yra vienas Karalius, didelė tikimybė, kad vietos užteks ir antram... :) :)

Šiandien lengviau kvėpuoju... Pagaliau, pasimetusiam  mažam kačiukui, kurį vaikštinėdami su Niufu parke, radome prieš porą dienų, suradau naujus namus :). Jausmas neapsakomas, kai žinai, kad kažkam galbūt išgelbėjai gyvybę ir suteikei naują gyvenimą...

Tą penktadienio vakarą lijo... Pūtė smarkus vėjas... Apie saulę ir šilumą buvo galima tik pasvajoti. Bevaikštinėdama lauke nusprendžiau trumpinti mūsų kasdieninį maršrutą ir link namų keliauti visai mums nepažįstamu keliu. Skubėjome, nes artėjo tamsūs debesys, kurie nieko gero nežadėjo :) Staiga, aukštoje žolėje išgirdau miaukimą... Prieiname su Niufu arčiau, o ten mažas juodai baltas kačiukas. Sulytas, sušalęs, tikriausiai ir alkanas. Apsidairiau aplink, bet žmonių - nė kvapo. "Juk negaliu jo čia palikti", - pagalvojau, ypač tokią nejaukią dieną. Niufui įsakiau prie jo nesiartinti, nes ir taip iš išgąsčio jis buvo susigūžęs, drebantis ir bijantis visko, kas juda. Atsargiai pasiėmiau mažylį ir įsukusi jį į savo megztinį greitu žingsneliu keliavau į namus.

Kol nešiau jį ant savo rankų, Niufas įtartinai vis žvalgėsi į mane, tikriausiai jautė šiokį tokį pavydą, nes iki tol, juk visada nešdavau tik jį :). Keletą kartų sulojo, nors išgirsti jo lojimą, prilygsta 8 pasaulio stebuklui :), lyg bandydamas pasakyti savo nuomonę apie mano sprendimą.

Ir pagaliau, sugrįžusi į namus, kaip ir visada, visų pirma nuprausiau Niufą, paskui atėjo eilė ir mūsų naujajam draugui. Abu švarūs, gražūs ir, rodos, laimingi :) Mažylis (tokį daviau laikiną vardą kačiukui) iš pradžių jautėsi nejaukiai, vis tupinėdavo prie mano kojų, o Niufas, kaip koks Tyrinėtojas bandė jį pažinti. Tai leteną bando uždėti, tai pauostyti, tai už uodegos jam sugriebti, bet Mažylis, rodosi, ir ne iš kelmo spirtas :) Vos prisiartinus Niufui, šnypščia ne savo balsu, pučiasi, riečiasi - ginasi, kiek tik galėdamas. O mano namų Karaliui tai be galo netikėta ir keista. O kokia kova vyko dėl mano dėmesio, kai nusprendėme eiti visi miegoti :) Nei vienas gudrutis nenusileidžia: Niufas loja, Mažylis šnypščia iš nepasitenkinimo, bet... visiems tinkantį ir patinkantį sprendimą vis dėlto radome.

Primą savaitgalio naktį negalėjau užmigti...Vis galvojau, kaip skubiai surasti savo radinukui namus, nes nenoriu per daug prie jo prisirišti, žinau, kuo tai gali pasibaigti... Parašiau vieniems, kitiems, tretiems... Niekam nereikia, niekas nenori... Jau buvau susitaikiusi su ta mintimi, kad teks nuo dabar gyventi ne tik su išradinguoju mopsu, bet ir mūsų nauju draugu. Bet... kitą dieną netikėtai į svečius užsukusi mano draugė ir pamačiusi Mažylį iškart panoro jį turėti :) Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau pasimetęs gražusis kačiukas turės mylinčią šeiminikę ir jaukius, šiltus namus. 

Dažnai save pagaunu mintimis, kad vis pagalvoju apie tai, kad galėčiau surinkti visus beglobius gyvūnus ir parsigabenti juos į namus, jeigu tik turėčiau didelę gyvenamą erdvę. Kaip mano draugai pasakytų: "Gal ir gerai, kad neturi, nes visai išprotėtum :))))". Pastaruosius dvejus metus man gyvūnai teikia begalinį džiaugsmą, kasdien išspaudžia mano šypseną ir priverčia gyventi žemiškomis mintimis. Jų gyvenime nėra pompastikos, melo ir apgaulės, viskas tikra, nesuvaidinta, natūralu ir tuo pačiu paprasta. Tokio savo gyvenimo ir norėčiau - be jokių melų ir apgaulės, šviesaus ir mielo.

Nors netikiu likimu ir nuolatos sau kartoju, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, tai tik dėl mūsų pačių sprendimų ir veiksmų, tačiau šis įvykis mane privertė susimąstyti, kad niekas nevyksta be priežasties... Tikriausiai, ne veltui pirmą kartą nusprendžiau į namus eiti visai kitu keliu, tikriausiai, ne veltui turėjau surasti tą mažą, mielą kačiuką ir tikriausiai, ne veltui, jis dabar turi naują, mylinčią savo "mamą" :) Ir dar... tikriausiai, ne veltui šalia manęs šiuo metu yra mano Niufutis, kurį be galo myliu ir dievinu ;)

P. s. Gali kažkam padėti? Visuomet tą daryk... Juk niekuomet negali žinoti, kas tau pačiam gyvenime gali nutikti ;)