365 dienos pilnos didelės meilės, džiaugsmo, įvairiausių nuotykių, kelionių, daugybę įšūkių, gražiausių minčių, atsidavimo, kantrybės, mokymosi ir laukimo... Būtent šią dieną (balandžio 26 d.) laikau tikruoju savo gimtadieniu, nes lygiai prieš metus atkeliavau į savo geriausio draugo Niufo namus. Pasirodo, kad ta diena buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime, nors tą akimirką jaučiausi labai nuskriausta, žmogiškos meilės ir artumo nepatyrusi mopsė... Aš tikrai nežinojau, kas manęs laukia šiuose namuose: ar vėl mano širdį plėšys nežmoniškas elgesys, ar vis dėlto būsiu apglėbta šiluma, rūpesčiu ir neapsakoma meile.
Ir šiandien atrodo viskas taip paprasta, nors tomis pirmomis dienomis atrodė viskas taip sudėtinga: aš buvau didelis ligų maišelis: tokia nesimpatiška ir kaulėta mopsė, man trūko nemažai svorio, turėjau gilią mažakraujystę, kasdien mane kankino didelis dantų skausmas (nuo skriaudimo senoje aplinkoje jie buvo tiesiog išmušti, kai kurie klibėjo), drebėdavau kaip epušės lapas pasislėpusi kambario kamputy... Aš buvau baili, silpna, apatiška aplinkai, nieko nevalgiau ir negėriau.
Pamenu ir tai, kaip kelias pirmąsias savaites naktimis mano naujoji globėja pabusdavo nuo mano garsaus lekavimo, nešdavo mane į vonią, glostydavo šlapiomis rankomis dėl to, kad namuose esanti šiiluma man kėlė didelį diskomfortą. O kaip kitaip, kai savo 4 gyvenimo metus aš praleido kažkokiame šaltame garaže, ant šaltos aslos... Nemylima, engiama, skriaudžiama, be žmogiškos šilumos, vadinama tiesiog mopse ir auginama tik dėl kergimo. Tomis sunkiomis akimirkomis aš vis bijodavau savo didelėmis akimis pažiūrėti į savo globėją, nes širdies gilumoje dar sunku buvo patikėti, kad už per garsų kvėpavimą, blaškymąsi po namus naktimis ar tam tikrų problemų kėlimą – negausiu į kaulus... Negavau, nei karto neišgirdau pakelto balso tono, atvirkščiai, buvau visada dar labiau mylima ir prižiūrima, kad tik jausčiausi gerai ir saugiai. Ir kokia esu šiandien dėkinga savo naujajai šeimai (kasdien juos džiuginu savo žaismingumu, vikrumu, prisiglaudimais ir mopsiška meile), kad rytais ir vakarais stovėdavo prie mano maisto dubenėlio ir rankomis maitindavo mane, kad tik tos mano liesos keturios kojytės tvirtai stovėtų ant žemės.
Po keletos mėnesių aš sustiprėjau, aplink kaklą atsirado tos kelios žavios mopsiškos raukšlės, jau galėjau žaisti, ilgai bėgioti su savo naujuoju draugu Niufu. Kaskart vis daugiau iš aplinkinių sulaukdavau komplimentų :). Tas rūpestis ir didelė meilė padėjo man tapti tokiai, kokia šiandien esu – drąsi, laiminga, gal šiek tiek jau storuliukė Dafnė :).
Ačiū visiems, kurie ištisus metus sekėte mano gyvenimą, mano pasikeitimą, kurie mane palaikė, užjautė ir man padėjo. Gavome tiek daug linkėjimų, palaikymo žinučių, tikiuosi, kad sugebėjome visiems į jas atsakyti. Mano šeima, visų pirma, yra labai dėkinga Všį Dogspotui, kad išgelbėjo mane iš to pragaro, kuriame turėjau gyventi tuos 4 savo egzistavimo metus, suteikė man naują gyvenimą. Tik dėl šių, atrodo paprastų, priežasčių šiandien Niufas turi pačią geriausią draugę – tai yra, MANE :).
Kad tik daugiau tokių laimingų istorijų, daugiau sąmoningumo mūsų visuomenėje, daugiau užjautos tam silpnam ir pažeidžiamam žemės padarėliui, kuris 100 procentų priklauso nuo tavęs, mano mielas, ŽMOGAU!
Su meile savo 5-tąjį gimtadienį švenčianti DAFNĖ!!! :*
