Atėjo laikas krautis lagaminus ... :)

Šiandien lagaminų krovimosi diena :)! Ir smagu, kad pagaliau su savo Niufučiu bėgame iš miesto, nes keliaujame atosotogauti, ir tuo pačiu chaotiškai baisu, nes neišsivaizduoju, kaip nepersistengti ir neprisiimti to, ko nereikia :)! Jau vien tik Niufo kelioninis krepšys vizualiai atrodo baisiai, o kur dar manasis... O moteris juk labai dažnai prisideda to, ko niekada neištraukia iš lagamino per visas savo atostogas :)! Gerai, kad esu daiktų minimalistė :).

Ruoštis atostogoms su Niufu pradėjau jau senokai, juk jis kaip vaikas - neduokdiev, ką pamirši! Maistas nupirktas, kurį galiu rasti tik Vilniuje, medikamentai yra, kad neužpultų erkės, blusos ir kitos baisiosios būtybės bei vakar gautas metinis skiepas nuo įvairių parazitų ir pasiutligės :). Galime būti ramūs! Tiksliau aš, nes manajam, matyt, vienodai šviečia sodai :), jam svarbu laisvė, geras oras ir didelė kompanija, kurioje jis galėtų būti dėmesio centre :). Kol pati bandau išsilaisvinti iš spintos labirintų, maniškis jau laksto vizgindamas uodegą aplink savo lagaminą vis bandydamas jį išsiversti ir patikrinti, ką ten sugebėjau įdėti. 

Kažkaip dabar pagalvojau, kad mano būsimam vyrui turbūt gyvenime bus labai sunku :). Juk jis iškart gaus moterį su vaiku :)!!! Ne kiekvienas gebėtų su tuo susitaikyti, deja... Kiti linkę savo gyvūnus per atostogas palikti kitiems, o aš visuomet stengiuosi Niufą pasiimti su savimi, kad ir kur bekeliaučiau, ką bedaryčiau. Ir vis tas mano prisirišimas, ir noras būti kartu. Žinoma, išimtis yra tik viena vienintelė - kai tos kelionės yra susijusios su darbu, jam tenka pasilikti namuose be manęs. 

Ir vis dėlto, galiu pasakyti, kad planuoti savo atostogas, įvairias keliones ir pan., yra pakankamai sudėtingas procesas, kai tą darai ne viena. Ir visiškai nesvarbu, ar turi vaiką, ar gyvūną (vaiko neturiu, bet su jais keliauti teko :))) - rūpesčiai panašūs, tik gyvūnų kaprizai mažesni :). Tad tikiuosi, kad šios vasaros atostogos man ir mano augintiniui bus gražios, įsimintinos, kupinos įdomių įspūdžių ir žinoma, malonių nuotykių!

Visiems JUMS linkime to paties ;) Juk nesvarbu kur, kokiu oru - svarbiausia su KUO ;)

Tas nenaudėlis ilgesys...

Tik ilgas nebuvimas šalia leidžia suvokti, kiek daug tau gali reikšti augintinis, su kuriuo tu būni įpratęs rytais kilti ir vakarais užmigti...

Keturios dienos ir trys naktys - tiek laiko nemačiau savo Niufučio :). Kol šeimininkė laiką leido Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime, Niufas gyveno vyriškos kompanijos gyvenimą. Jau buvau minėjusi, kad labai nemėgstu savo vaikį palikti kitiems. Ir tikrai ne dėl to, kad kažkuo nepasitikiu, netikiu, bijau ir pan., bet tik dėl to, jog manau, kad negalima šios atsakomybės užkrauti kitiems. Deja, šis kartas buvo neišvengiamas, tad Niufui buvo surasta puiki, mano draugo Justino, kompanija. 

Pasak Justino, jis dar niekada nebuvo matęs tiek daug miegančio šuns :). Ir geras buvo, ir vargo ne tiek daug... Tik didžiausia problema ta, kad manasis Niufas tikras vyturėlis, keliasi anksti anksti ir būtinai pažadina tuos, kurie bando dar miegoti. Esu labai labai dėkinga Justinui, kad prisiėmė tokią atsakomybę ir taip nuoširdžiai prižiūrėjo mano Niufutį. Už visą ryžtą ir pagalbą rekomendacija iš manęs jam garantuota :).

Jau vakar iš pat ryto būdama toli nuo Vilniaus, širdyje jutau didelį ilgesį. Laukiau tos akimirkos, kai galėsiu apkabinti savo išdykėlį ir sugrįžti į tą normalų mūsų gyvenimo ritmą. Kai jį pamačiau... nemoku apsakyti to jausmo, kuris mane užplūdo... Taip gera buvo, kai jis iš džiaugsmo tupinėdamas aplink mane vizgino savo uodegytę ir nesustodamas vis laižė mano veidą. "Nepamiršo...", - pagalvojau. Neapsakomas jausmas. Dabar tikiu, kad abu turime stiprų tarpusavio ryšį, kurio net atstumas negalėtų sunaikinti.

Visą naktį net nepajudėdamas ir be paliovos knarkdamas mano Niufas išmiegojo susisukęs man ant kaklo. Jau buvau išsiilgusi to knarkimo, kuris mane migdo, kaip kokia lopšinė :). Ir kai pagalvoju, tikriausiai, jau nebemokėčiau gyventi be jo - savo mopsiuko, kuris man yra visas pasaulis. Ir šiandien abu bandom vėl adaptuotis į normalų ritmą: kas sukasi namuose, kas griūna miegoti, bet kur ir bet kada.

P. s. Ir dar... Aš vis glostau, nešioju ir myluoju savo augintinį, taip bandydama savyje sunaikinti tą ilgesį, kuris dar nespėjo išeiti iš mano širdies :)! Ir be abejo, laukiu CV bei motyvacinių laiškų iš tų, kurie nori ir yra pasiryžę paįvairinti savo gyvenimą :). Juk bus dienų ir vėl, kai reikės Niufučiui auklės :)

Kai labai labai lauki to, ko gyvenime visada nemėgai :)

Šios kelios dienos man ir mano Niufui tikra vargo vakarienė... Visos naktys, visos dienos beprotiškai karštos ir be galo varginančios. Manasis pasidarė toks neramus: nei pats užmigti gali, nei man leidžia tą daryti..., o ką jau kalbėti apie ėjimus į lauką...O jeigu jau nutipena keletą metrų, rodos, tuoj apsivers aukštielnykas ir nebekvėpuos... 

Vienintelis išsigelbėjimas mums bent jau tas, kad namuose turime daug šalto vandens :) Įdedu Niufą į vonią, nulieju šaltu vandeniu ir bent jau valandžiukei - kitai, jis įgauna jėgų kvėpuoti ir puškuoti. Namai, kaip kalėjimas... Langai užbarikaduoti, kad tik nepatektų nė vienas saulės spindulėlis... Bet tai nelabai gelbėja... karšta, kaip atogrąžose. Labai tikiuosi, kad šis beprotiškas laikas greitai pasibaigs. Nors aš ir mano augintinis nelabai mėgstame lietų, bet dabar jo laukiame kaip niekada :).

 P. s. ir jeigu Naglis Šulija nemeluoja - šiąnakt turėtume sulaukti vėsesnių orų ir lietaus :) Tad laukiu - nesulaukiu tikėdama, kad rytoj neslampinėsime po namus, kaip troškintos daržovės :). Juk žmogui viskas daug paprasčiau - nusimeti drabužius ir gali sau namuose nuogas vaikštinėti..., o ką daryti tiems, kurie negali nusiimti savo kailio ir pasidėti jo šaltesniems orams?! Belieka tik prašyti visų Dievų, motulės gamtos ir dar nežinia ko, kad atneštų nors menką vėjelį...

Tas pirmas kartas vardan didelės balos...

Šiais metais, praėjusį savaitgalį su savo Niufučiu pirmą kartą pamatėme jūrą... Seniai buvau regėjusi savo augintinį tokį laimingą ir besidomintį aplinkiniu pasauliu :)...Kai įžengėme į kopas, jis ilgai ir kantriai stovėjo jose, vis žvilgčiodamas į jūrą, kol mes ieškojome vietos, kur galėtume patogiai įsikurti :)...O kai įsikūrėme - jis prigulęs prie mano kojų ir iškėlęs galvą į viršų mėgavosi šiltu ir laimę nešančiu jūros vėju...

Be galo didžiuojuosi savo vaiku, kad nebuvo irzlus, nepatenktas, neramus ir pan. Važiuodamas visą kelią kantriai sėdėjo ir miegojo šalia - kol pasiekėme savo tikslą ;). Juk pirmą kartą jis turėjo tokią ilgą kelionę ir pirmą kartą matė tą didelę didelę balą, kurią visi vadina jūra. Šaunuolis jis dar ir dėl to, kad naktį miegodamas naujoje vietoje vis dėlto patogiai įsitaisęs man ant kaklo ramiai sulaukė naujo ryto, taip leisdamas pailsėti ne tik man, bet ir su mumis kartu buvusiems kelionės draugams! O kai nuėjome visi pietauti lauko kavinėje, jis kaip koks džentelmenas visą tą laiką kantriai tupėjo šalia ir laukė sočios ir laimingos mano šypsenos :) ...

Dabar žinau, kad su savo Niufučiu galėčiau keliauti nors ir į pasaulio kraštą... O tu turi tą, su kuriuo galėtum taip daryti? :)



Labai tikiuosi, kad TAIP :)