Tik ilgas nebuvimas šalia leidžia suvokti, kiek daug tau gali reikšti augintinis, su kuriuo tu būni įpratęs rytais kilti ir vakarais užmigti...
Keturios dienos ir trys naktys - tiek laiko nemačiau savo Niufučio :). Kol šeimininkė laiką leido Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime, Niufas gyveno vyriškos kompanijos gyvenimą. Jau buvau minėjusi, kad labai nemėgstu savo vaikį palikti kitiems. Ir tikrai ne dėl to, kad kažkuo nepasitikiu, netikiu, bijau ir pan., bet tik dėl to, jog manau, kad negalima šios atsakomybės užkrauti kitiems. Deja, šis kartas buvo neišvengiamas, tad Niufui buvo surasta puiki, mano draugo Justino, kompanija.
Pasak Justino, jis dar niekada nebuvo matęs tiek daug miegančio šuns :). Ir geras buvo, ir vargo ne tiek daug... Tik didžiausia problema ta, kad manasis Niufas tikras vyturėlis, keliasi anksti anksti ir būtinai pažadina tuos, kurie bando dar miegoti. Esu labai labai dėkinga Justinui, kad prisiėmė tokią atsakomybę ir taip nuoširdžiai prižiūrėjo mano Niufutį. Už visą ryžtą ir pagalbą rekomendacija iš manęs jam garantuota :). 
Jau vakar iš pat ryto būdama toli nuo Vilniaus, širdyje jutau didelį ilgesį. Laukiau tos akimirkos, kai galėsiu apkabinti savo išdykėlį ir sugrįžti į tą normalų mūsų gyvenimo ritmą. Kai jį pamačiau... nemoku apsakyti to jausmo, kuris mane užplūdo... Taip gera buvo, kai jis iš džiaugsmo tupinėdamas aplink mane vizgino savo uodegytę ir nesustodamas vis laižė mano veidą. "Nepamiršo...", - pagalvojau. Neapsakomas jausmas. Dabar tikiu, kad abu turime stiprų tarpusavio ryšį, kurio net atstumas negalėtų sunaikinti. 
Visą naktį net nepajudėdamas ir be paliovos knarkdamas mano Niufas išmiegojo susisukęs man ant kaklo. Jau buvau išsiilgusi to knarkimo, kuris mane migdo, kaip kokia lopšinė :). Ir kai pagalvoju, tikriausiai, jau nebemokėčiau gyventi be jo - savo mopsiuko, kuris man yra visas pasaulis. Ir šiandien abu bandom vėl adaptuotis į normalų ritmą: kas sukasi namuose, kas griūna miegoti, bet kur ir bet kada.
P. s. Ir dar... Aš vis glostau, nešioju ir myluoju savo augintinį, taip bandydama savyje sunaikinti tą ilgesį, kuris dar nespėjo išeiti iš mano širdies :)! Ir be abejo, laukiu CV bei motyvacinių laiškų iš tų, kurie nori ir yra pasiryžę paįvairinti savo gyvenimą :). Juk bus dienų ir vėl, kai reikės Niufučiui auklės :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą