Šiais metais, praėjusį savaitgalį su savo Niufučiu pirmą kartą pamatėme jūrą... Seniai buvau regėjusi savo augintinį tokį laimingą ir besidomintį aplinkiniu pasauliu :)...Kai įžengėme į kopas, jis ilgai ir kantriai stovėjo jose, vis žvilgčiodamas į jūrą, kol mes ieškojome vietos, kur galėtume patogiai įsikurti :)...O kai įsikūrėme - jis prigulęs prie mano kojų ir iškėlęs galvą į viršų mėgavosi šiltu ir laimę nešančiu jūros vėju... 
Be galo didžiuojuosi savo vaiku, kad nebuvo irzlus, nepatenktas, neramus ir pan. Važiuodamas visą kelią kantriai sėdėjo ir miegojo šalia - kol pasiekėme savo tikslą ;). Juk pirmą kartą jis turėjo tokią ilgą kelionę ir pirmą kartą matė tą didelę didelę balą, kurią visi vadina jūra. Šaunuolis jis dar ir dėl to, kad naktį miegodamas naujoje vietoje vis dėlto patogiai įsitaisęs man ant kaklo ramiai sulaukė naujo ryto, taip leisdamas pailsėti ne tik man, bet ir su mumis kartu buvusiems kelionės draugams! O kai nuėjome visi pietauti lauko kavinėje, jis kaip koks džentelmenas visą tą laiką kantriai tupėjo šalia ir laukė sočios ir laimingos mano šypsenos :) ... 
Dabar žinau, kad su savo Niufučiu galėčiau keliauti nors ir į pasaulio kraštą... O tu turi tą, su kuriuo galėtum taip daryti? :)Labai tikiuosi, kad TAIP :)
LIKE;)
AtsakytiPanaikinti