Nebijokite ištiesti pagalbos ranką ;)

Žinote, kas labiausiai kankina tuos, kurie turi „didelę“ ir jautrią širdį? Ogi tas vidinis jausmas – sąžinės balsas, kad negali padėti VISIEMS, kuriems šiuo metu reikia tavo pagalbos...

Jau kelias dienas mūsų namuose laksto ne vienas, o du nuostabūs mopsai. Ir dabar Niufas turi draugę, vardu Dafnė. Pirma jų pažintis nebuvo tokia jau miela: Niufas iš proto ėjo pamatęs naują gyvybę, juk pats ketverius metus gyveno vienas kaip karalius. Tiesa, tas ėjimas iš proto nebuvo blogas, veikiau, noras bendrauti, bučiuotis, uostinėtis ir panašiai. Juk jis patinas J. Tik blogybė tame, kad Dafnė mūsų namuose atsirado ne ką tik gimusi, ne iš ją mylėjusios šeimos ar normalaus veislyno, todėl buvo baikšti, stresuojanti ir visiškai nevalgi. Ji likimo nuskriausta ir ačiū Všį Dogspotas organizacijai, kad sugebėjo ją atimti iš daugyklos, kuri Dafnei buvo tikras pragaras. Džiaugiuosi, kad ji buvo patikėta mūsų globai, nes tai didelė patirtis visai mūsų šeimai.

Trumpai apie mūsų „naujokę“

Dafnė panašaus amžiaus, kaip ir Niufas – galbūt 3-4 metų. Jos charakteris – auksinis: tyli, rami, daug miega. Ji lengva kaip pūkelis, sveria vos 6 kilogramus, kai normalaus mopso svoris turėtų būti bent 8 kilogramai. Iš jos telikę tik didelės akys, skūra ir kaulai. Ji daugykloje buvo tiesiog mopsė, neturėdama jokio vardo. Buvo mušama, badu marinta, laikoma baisiomis sąlygomis, kažkokiame šaltame ir tamsiame garaže... Tikiuosi, kad tiems bjaurybėms (kitaip jų pavadinti negalėčiau) nudžiūs kada nors rankos. Juk lazda gyvenime turi du galus.

Atėmusi organizacija ją parsivežė visą nusilpusią, vos stovinčią ant kojų. Ji bijodavo staigesnių judesių, pakelto balso tono. Patikrinus veterinarijos klinikoje paaiškėjo, kad ši gražuolė turi stiprią anemiją (mažakraujystę), būtų naivu tikėti, kad galėjo būti kitaip. Juk buvo laikoma tragiškomis sąlygomis... Dantukai supuvę, keli klebantys (stiprus dantenų uždegimas, kuris sukelia stiprų skausmą valgant). Jau nekalbu apie kvapą, kuris sklinda iš jos burnos, užaugusius nagus, nevalytas raukšles, apleistas jos ausis... Greitu metu, kai priaugs bent šiek tiek svorio, mažylei bus atlikta dantų operacija, kad nejaustų diskomforto ir galėtų pilnavertiškai gyventi.

Šiandien penkta diena, kai ši mažoji gyvena mūsų namuose. Dvi dienas bandėme susitarti dėl valgymo ir vandens gėrimo, pagaliau pavyko :)! Pati ateina prie maisto indelio ir bando savo jėgomis kabinti maistuką. Ji dabar drąsesnė, pakalbina net Niufą. Rado kelias mėgstamas vietas namuose, kur saldžiai gali miegoti. Po truputį ji pradeda suprasti, kad čia smurto nebus... Ji gali jaustis saugiai. Kai tik įžengiame į namus, atbėga mūsų pasitikti vizgindama savo gražią uodegytę. Nors su Niufu dar nemiega vienoje vietoje, bet kiekvieną dieną jų tarpusavio ryšys vis tampa artimesnis. Maniškiam Karaliui tiesiog reikia įprasti, kad dabar namuose gyvena ir Karalienė :).

Kiekvieną rytą tenka keltis pusvalandžiu anksčiau nei įprastai, nes pavedžioti dviejų skirtingų svorio kategorijų mopsėnus – pakankamai nelengvas darbas :). Bet man puikiai sekasi! Suradau savo techniką, kuri padeda puikiai susitvarkyti. Žinojimas, kad gali padėti, suteikti namų kampelį, glosto širdį ir skatina jaustis geriau. Juk tik meilė, dėmesys gali padėti atsigauti tokiems nuskriaustiems, kaip ji. Labai noriu, kad ši mopsytė vėl pasitikėtų žmogumi ir mylėtų savo gyvenimą, nes laikau ją savo šeimos nariu, kuris mums šiuo metu atneša tik pačius geriausius jausmus.

Tokių, kaip Dafnė – pilna mūsų šalis. Ir labai gaila, kad iki šiol mūsų supuvę įstatymai leidžia visokiems išsigimėliams, kurie save vadina veisėjais, skriausti ir kankinti tuos, kurie šiame gyvenime yra silpni ir negali pakovoti už save. Bet reikia tikėti, kad tokių atvejų sulig kiekviena diena bus vis mažiau, nes mūsų šalyje juk gyvena ir gerų, gyvūnus mylinčių žmonių, kurie visada yra pasirengę padėti! ;)

Su gražiausiais linkėjimais, Niufas ir Dafnė ;)!!!

Man gėda gyventi šalia NEžmonių!!!

Lietuvos visuomenė vis didesniu greičiau moraline prasme krenta į valkatų, beširdžių ir degradavusių žmonių dugną, kurie neturi atsakomybės ir sąžinės. Būdama vaikas tik kartas nuo karto išgirsdavau apie nuskriaustą augintinį, mažai težinojau gyvūnų prieglaudų, kurios priglaustų iš namų išmestus, nereikalingus augintinius. O šiandien situacija tokia, kad nebeįmanoma ramiai skaityti spaudos, žiūrėti televizijos, klausytis radijo ar įsijungti socialinių tinklapių, nes jeigu myli gyvūnus, turi jautrią širdį ir nenori susigadinti nuotaikos, atsiribok nuo šių informacijos priemonių. Kuo mūsų visuomenė turi daugiau laisvės, kuo mūsų šalis tampa vis labiau „demokrtatiška“, tuo daugiau atsiranda „išgamų“ ir „NEžmonių“, nes kitaip šių „atmatų“ pavadinti neapsiverčia liežuvis.

Šiek tiek istorijos...

Stotelėje pririštas senyvo amžiaus šuo, prie jo paliktas guolis, maišelis su trupučiu maistu ir šampūnu. Rastas drebantis, sušalęs... Veterinaras turintis užmigdyti aklą šunį, kuris turėjo mylinčią šeimą, apart tą padaręs, suleidžia kažkokio šventinto vandens, išmeta jį į gatvę. Galiausiai valkataujantį aklą seną šunį miesto seniūnas išveža už miesto ribų ir išmeta jį antrą kartą, taip „apsaugodamas“ miesto žmones... Vidury žiemos, šalia prekybos centro pririštas ir paliktas suaugęs vokiečių aviganis, matyt, kažkas pamiršo tiesiog pasiimti, bet jis čia jau beveik parą, tad atmetama ši versija...  Internete viena šeima pardavinėja mažą jauną kalytę su iškritusia gimda, kuri kabo šalia augintinio, teigdama, kad čia nieko blogo, patepsi „zalionke“ ir praeis, laikui bėgant nukris. Ir ta šeima nesuvokia, kad nesirūpinimas gyvūnu kelia jam didelius skausmus, nekalbant apie dvasinę būseną... Pastebėtas valkataujantis auksaspalvis retriveris, kuris matosi, kad buvo prižiūrėtas, net gydytas, bet matyt, išmestas, nes per brangiai kainavo gydymo išlaidos... Automagistralėje išmesta kalė su trimis mažais šunyčiais, kaip vėliau paaiškėja, šuniukus išmetė prabangaus automobilio savininkas. Degalams pinigų turi, bet pamaitinti tris papildomas burnas, matyt, tų pinigų neužteks. Bet juk svarbiausia važinėti naujausios klasės automobiliu (juk čia aukščiausias lygis)... Vidury miesto lietingą dieną rastas mažas šuniukas su nupjautomis priekinėmis kojytėmis, leisgyvis, nes nukraujavęs... Nuvykusi pirkėja pasiimti šuniuko į veislyną, pamato tikrą košmarą, nes pasirodo, šunys veisiami ir auginami tokiomis žiauriomis sąlygomis, kad net baisu pagalvoti, kaip jie išvis išgyvena: prie minusinės temperatūros „kambariniai“ šunys auginami lauke, purvinuose, nevalytuose voljeruose be vandens, maisto.... Ir čia tik mažas lašas jūroje, kas vyksta mūsų visuomenėje, nes jeigu reikėtų daugiau gilintis iki ryto neišgyvenčiau, nes neatlaikytų mano širdis.

Žmogau, kur aš gyvenu, kas tai per planeta?! Bandau suprasti, gal net kažką pateisinti, bet tokiam elgesiui pateisinimų NĖRA ir negali būti. Bet visgi pasvarstau, gal kaltas šeimos auklėjimas, diegiamos vertybės, juk dabar šeimoje tų vertybių gali išvis nebūti - normalu, jokios pagarbos vienas kitam (juk visi tokie užsiėmę, karjeros žmonės ir pan.). O gal kaltas visuomenės požiūris, supuvusi valstybės įstatymų sistema? Padarai blogai, nieko – „praslysi“, juk Lietuva „švogerių“ kraštas. O kur žiūri atsakingų institucijų darbuotojai, ką jie veikia? Vis dar geria kavą? Bet ką jiems daugiau veikti, kai atlyginimo dydžio, matyt, užtenka tik kavai.

Politike, apeliuoju į TAVO sąžinę

O kaip į tai reaguoja valdžia, mūsų gerbiami LR Seimo nariai, Vyriausybės atstovai, kiti besireiškiantys politikėliai? Juk prieš rinkimus tiek visko daug mums žadėjo... Gražūs kostiumai, posėdžiai, vizitai į užsienio šalis (gerųjų praktikų parsivežimas į mūsų šalį. Kur tos praktikos? Kažką, matyt, pražiopsojau...). Bet taip, tiesa, JŪS, gerbiamieji, juk rūpinatės tik tomis problemomis ir sprendžiate jas tik tada, kai tiesiogiai, kada nors paliečia jūsų šeimą. Argi neįmanoma „sutvarkyti“ įstatymų taip, kad pagaliau galėtume viešai matyti tų „NEžmonių“ veidus ir juos nubausti už gyvūnų skriaudimą, žalojimą, žudymą, išmetimą iš namų ir pan.. Kada mūsų valstybė, kuri yra nepriklausoma, laisva, demokratiška ir esanti Europos Sąjungoje pagaliau pradės gerbti kitą gyvybę (tiek žmogaus, tiek gyvūno) ir galiausiai save patį? Matyt, tik tada, kai valdžia pakels savo užpakalius nuo darbo kėdžių, išlįs iš visokių televizijos šou, nuvalkiotų projektų ir pradės girdėti opiausias visuomenės problemas, darydami tam tikras išvadas. Gyvūnų mylėtojai jau ne vienerius metus laukia iš jūsų, Gerbiamieji, kada mums parodysite įstatymų projektus, kurie numatys pačias griežčiausias bausmes gyvūnų skriaudikams, nes gyvename jau ne žmonių, o labiau „degradų“ šalyje.

NEžmogau, tai skirta TAU

Ir tu, gyvūnų SKRIAUDIKE, niekintojau, jei dabar skaitai „šį mano rašinėlį“, nusibausk save ir atgailauk už viską, ką esi padaręs. Man tavęs visai negaila ir jei turėčiau galimybę, galią nubausti tokius kaip TU, padaryčiau tą nieko nelaukdama, nes kuo daugiau pažįstu tokių „atmatų“, kaip TU, tuo labiau myliu gyvūnus. Jie labiau verti savo gyvybės visomis prasmėmis, nes jie yra ištikimi, myli beatodairiškai ir net pamilsta iš naujo tada, kai jį išmeti į gatvę, išduodi. Nepakeičiamų žmonių nėra, o tu lieki tik blogu prisiminimu jo gyvenime (apsaugok Viešpatie nuo tokių prisiminimų). Nesikėsinu į tavo sąžinę, tikrai ne, nes tu jos paprasčiausiai neturi. Nesidžiauk per daug, kad „praslydai“ vieną kartą, kitą kartą nepavyks, nes tie, kurie myli gyvybę nuo šiol bus kur kas apdairesni ir stebės tave tau to net nežinant. Anksčiau ar vėliau pats įkliūsi ir būsi nubaustas, jei ne šitame, tai kitame gyvenime.  

Gera savijauta – visų svarbiausia :)!

Prieš kelis mėnesius pastebėjau, kad mano Niufas pradėjo vis dažniau sirguliuoti... Tai šlapimo pūslės, akies ar ausų uždegimas, tai užpuola herpes, o atitinkamai šią dovaną gauna ir jo šeimininkė... Pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą – netinkamas maistas... (bet juk tik pradėjus jį pirkti augintiniui, matėsi, kad jis labai jam tinka...). Vėliau mąsčiau, galbūt veikia besikeičiantis klimatas, bet juk tris metus taip nebuvo, o vat belaukiant ketvirtų, kažkaip viskas ne taip... Pradėjau domėtis, kokius vitaminus ar papildus galbūt reikėtų duoti, kad mano mylimas augintis vėl gerai jaustųsi.. Prisipažinsiu, per tris metus, jis nebuvo gavęs jokių papildų! Bet juk internetas šiandien – visagalis :).

Buvau visai beprarandanti viltį, nes reklamuojami vitaminai (be galo brangūs) buvo prisotinti įvairiomis E medžiagomis ir skelbiama, kokie jie natūralūs, geri ir veiksmingi... Labai neįtikinamai skamba ar ne? Bet vienoje gyvūnėlių e-parduotuvėje užmačiau lašišų aliejų, kuris, anot skelbiamos informacijos labai sustiprina šuns imunitetą. Sudomino!!! Pasak gamintojų, jis 100 % grynas, natūralus, be konservantų, dirbtinių dažiklių ir kvapiųjų medžiagų. Ir kas man patiko, kad pagamintas Norvegijoje (juk ten lašišų rojus).

Nieko nelaukdama nupirkau vieną buteliuką pabandymui, ar mano išrankusis augintinis ės maistą, kuriame bus įpilta šio „stebuklingo“ aliejaus... Ir neįtikėtina, poveikį pamačiau jau po kokių dviejų savaičių. Herpes nebepuola, kailis dar labiau pradėjo žvilgėti ir tapo dar švelnesnis, Niufas tapo energingesnis. Nenuostabu, juk skelbiamoje informacijoje apie lašišų aliejų, skirtą šunims ir katėms, parašyta: jis padidina energiją, pagerina vaisingumo rodiklius, sumažina širdies - kraujagyslių ligų rizikas, reguliuoja trigliceridų ir cholesterolio kiekį kraujyje, reguliuoja adrenalino kiekį (mažina stresą), stimuliuoja imuninę sistemą, prieš uždegiminis veikimas, sumažina kraujo krešėjimą, optimizuoja neurologinę funkciją, gerina regėjimą, klausą, virškinimą.

Tikrai nesu linkusi reklamuoti kokių nors prekinių ženklų, bet šįkart, negaliu nepasidalinti :), o noriu tik paraginti, kad jeigu kartais matai, kad tavo augintinio imuninė sistema nusilpusi, dažnai serga, patiria daug streso – nepagailėk pinigėlių ir padovanok savo mylimam augintiniui gerą savijautą!

Jis tau padėkos savaip ;) – dovanodamas savo meilę!!! :)