Niufas savo kailiu patyrė, ką reiškia turėti „auklę“

Šį savaitgalį dalyvavau pusseserės vestuvėse. Ta proga, mano augintinis pasiliko Vilniuje su savo „auklytėmis“- mano drauge Jurgita, kurią vadinu Šventąja ir Raimiu :). Jūs neišsivaizduojat, su kokiu jauduliu išvažiavau šeštadienį iš savo namų, kuriuose liko Niufas. Lyg palikčiau mažą kūdikį vieną ... Juk per visus metus, kiek jį turiu, tą darau tik antrą kartą...

Bet esu tikra, kad labiausiai pergyveno mano augintinio globėjai, kuriems teko tikrai nelengvas darbas – prižiūrėti Editos Niufą :). Palikau jiems netrumpą instruktažą: kiek kartų per dieną ir kiek gramų ryte ir vakare duoti jam valgyti, ko negalima duoti ir t. t.,  kada išvesti į lauką, ką reikia būtinai padaryti, jeigu Niufą vieną palieka namuose, kad ir jis nesusižalotų, ir pvz., neaplietų kaimynų :) ar pan.

Ir kaip supratau, mano Niufui šis savaitgalis labai patiko :)! Lankė vaikus, vaikštinėjo parke ir visai nesuko galvos, kur dingo jo Edita. Ir kai įžengiau į namus, jis, kaip ir visada, mane pasitiko su dideliausiu džiaugsmu. Dar valandėlę palakstė aplink ir nuėjo miegoti. Matyt, “auklės” neleido jam liūdėti ir nuobodžiauti :).

Esu labai nepatiklus žmogus, atsargiai renkuosi aplinkinius, ir sunkiai juos prisileidžiu arčiau savęs, kartais tam reikia labai daug laiko. O ką jau kalbėti apie tuos, kuriais galėčiau 100 procentų pasitikėti ir palikti globoti tą, kurį myliu. Tačiau, džiaugiuosi, kad mano išsirinktos „auklės“ manęs nenuvylė! Niufą radau pamaitintą, nupraustą, laimingą ir be galo išsiilgusį manęs ;)

Edita ir Niufas taria didelį AČIŪ Šventajai ir Raimiui už globą, visą rūpestį ir skirtą laiką - mes niekada to nepamiršime ;)

Pats tiksliausias žadintuvas pasaulyje

Pastaruoju metu rytais labai sunkiai pakylu iš lovos, mano augintinis, kaip bebūtų keista – taip pat. Anksčiau jis buvo mano rytinis žadintuvas! 05:15 val., o jis jau įsijautęs mane „prausia“, tiesiogine to žodžio prasme – išlaižo visą veidą ir kaklą... Ir kai dabar pagalvoju, jeigu kada nors dingtų mano namuose vanduo... ne problema – juk turiu NIUFĄ :).

Taigi, tęsiant žadinimo ypatumus: jeigu Niufo intensyvus prausimas nepadeda manęs pažadinti, tuomet jis imasi kur kas įdomesnės taktikos - šokinėja per galvą ir ant jos... Tačiau jeigu net ir tas nesuveikia, jis pasirenka cypimo metodą :), kuris gali išvaryti iš proto net patį kantriausią žmogų. Smagu, kai tokį žadintuvą turi darbo dienomis, gali būti tikras, kad į darbą nepavėluosi niekaip ir niekada... Tačiau, kai šis gyvas žadintuvas tampa nesutramdomu ankstyvais savaitgalio rytais.... kelia ne tik šypseną! Juk savaitgaliai ne visuomet būna ramūs, tylūs ir panašiai.... :) Bet ar ilgai galima pykti ant to, kuris į tave žvelgia savo liūdnomis akytėmis? :) Tikrai ne...

Jau kuris laikas, mano gyvasis „žadintuvas“ neatlieka savo funkcijos... Hm... Įdomu, kodėl?! Pradėjome vėliau keltis, nes prieš išlipdama iš lovos, vis bandau sau kartoti „na dar 5 minutes, tik penkias pasnausiu...“. O per ilgai užsnaudusi ir supratusi, kad jau vėluoju, bėgdama apsirengiu, pasiimu pavadėlį ir laukiu savo augintinio prie durų, o jis kaip miega toliau, taip miega... Tekina pasileidžiu prie lovos ir miegantį Niufą tempiu į lauką. Nepatikėsit – pastatau jį ant žemės, o jis nepatenkintu snukeliu į mane žiūri lyg galvodamas „Ne, nu mano šeimininkė - ryškiai išprotėjo...“.

Parėjęs į namus mano mažasis augintinis dar pasisuka šalia manęs ir pusiau užmerktomis akutėmis nusliūkina į kambarį... Niufas vėl miega, sau patogiai įsitaisęs ant lovos, o aš su mažu liūdesiuku širdyje jau bandau skubėti į darbą. Pabučiuoju savo augintinį, palinkiu gražios dienos ir bėgu pro duris... Juk vėluojantys žmonės man niekuomet nepatiko, stengiuosi to nedaryti ir pati.

Ir nors gyvasis mano žadintuvas man sutrumpina rytinį grožio miegą, esu dėkinga pačiam likimui, kad savo gyvenime tokį turiu ;) Turiu dėl ko skubėti į namus po darbų, turiu kuo rūpintis ir dėl ko pergyventi. Ir man be galo visa tai patinka. Todėl duosiu mažą patarimą JUMS - vertinkite tą žadintuvą, kurį tik turite šalia :), nepaisant to, ar jis būtų gyvas ar tik paprastas daiktas, juk jo paskirtis yra labai svarbi mūsų gyvenime ;)

Turi mopsą - nereikia "rankenuko"

Nuo pačios pirmos dienos Niufą praminiau "rankenuku" :). Tvarkausi kambarius, Niufas stovi šalia.. Ankstyvais rytais ruošiuosi į darbą, Niufas tupi beveik miegantis, linguodamas, bet vistik šalia... Vos spėju prisėsti ant lovos, jau žiūrėk, mano augintinis patogiai sau įsitaiso ant mano kelių ir pradeda knarkti :) O ką jau kalbėti, kai prisėdu prie stalo vakarieniauti! Turiu atnešti jam mažą foteliuką, ant kurio užšokęs nusiramina ir jaučiasi taip, lyg valgydamas prie stalo kartu... 

O kai prisimenu, kai nueidavome ilgiausią pasivaikščiojimo trasą, jis tiesiog sustodavo it stulpas ir niekur neidavo... Mat pavargdavo :) Tuomet išmaningoji Niufo šeimininkė jį nešdavo ant rankų per visą Karoliniškių rajoną. Tas jam be galo patikdavo :), tačiau mano rankoms... nelabai :) Tiesa, dabar tas vyksta rečiau, bet tokių atvejų vis dar pasitaiko :))

Širdyje gera, nes jaučiu, kad esu jam labai reikalinga... Galbūt daugelis iš Jūsų pagalvos, kad per daug esu  išlepinusi savo mopsiuką, bet... Aš visada sakau: "Suteik savo augintiniui tokį gyevenimą, kokio norėtum pats, atiduok jam visą širdį, rūpestį, šilumą ir meilę ir jis tau viską grąžins su kaupu. Nevaržyk, leisk - jo gyvenimas per daug trumpas..." Maniškis - man jau yra gražinęs su kaupu, o aš jam vis dar jaučiuosi labai skolinga.

Mopsiukai - prieraišūs, be galo mieli ir mylintys visus žmones, be išimties, visus... Kartais net pajuokauju, kad jeigu į mano butą įsilaužtų vagys - tai net jie būtų apdovanoti svetingumu! Ir jeigu visatoje egzistuoja reinkarnacija, norėčiau, kad kitame gyvenime būčiau mopsas, toks pats mielas "rankenukas", kuris myli, žavisi, prajuokina net tuos, kurie sunkiai teišspaudžia šypseną.

P.s. Juk "rankenuku" būti šitaip gera :)

Kodėl būtent apie Niufą :)

Kai mano gyvenime atsirado Niufas - jis kardinaliai apsivertė 360 laipsnių kampu :) Kasnakt keldavausi po kelis kartus, kad galėčiau su juo žaisti, nes manąjį kankino nemiga :), kiekvienas rytas, įskaitant ir savaitgalius, tapo valanda ankstesnis todėl, kad galėtume praeiti rytinį kelionės maršrutą :) Vos tik pasibaigus darbams, visų pirma, skubėdavau pas savo augintinį, o ne kaip iki tol buvau įpratusi, eidavau susitikti su draugėmis ar užsiimti kitokia man įdomia veikla. 

Dažniausiai taip žmonių gyvenimą pakeičia atsiradę vaikai, o manąjį pakeitė šuniukas mopsas :) Vieną vakarą vaikštinėdama parke su savo augintiniu supratau, kad būtų per daug savanaudiška ir negražu, jeigu visas patirtas gražias akimirkas ir kartais nelabai gražias :) laikyčiausi tik sau. 

O tų akimirkų būna visokių - pradedant nuo sugraužtų laidų, televizoriaus sudaužymu iki  miegojimo šalia ir jutimo, kad JIS tave be galo myli ir vertina už kiekvieną  minutę buvimo šalia. Kiekvieną dieną sugrįždama iš darbo ir praverdama savo namų duris vis laukiu naujos staigmenos "Ir kuo dabar nustebinsi mane, mano mažasis išdykėli"!

Noriu su Jumis kasdien pasidalinti  patirtu džiaugsmu ir iškilusiais rūpesčiais. Galbūt duosiu ne vieną naudingą patarimą tiems, kurie svajoja ir nori auginti mopsiuką. Juk sakoma, kad visi mopsai lyg vienas ir tas pats - miega tomis pačiomis pozomis, mėgsta krėsti tas pačias šunybes, net turi identišką charakterį ir būdo bruožus nepriklausomai nuo to, kiek pastangų įdėsi į jo auklėjimą. Ir kas be ko, vieni šios minties - auginti mopsą, gali atsisakyti labai greitai, kiti galbūt norės jo dar labiau!

Pažadu, kad Niufučio gyvenimas bus labai įdomus ir pilnas staigmenų :)