Nuo pačios pirmos dienos Niufą praminiau "rankenuku" :). Tvarkausi kambarius, Niufas stovi šalia.. Ankstyvais rytais ruošiuosi į darbą, Niufas tupi beveik miegantis, linguodamas, bet vistik šalia... Vos spėju prisėsti ant lovos, jau žiūrėk, mano augintinis patogiai sau įsitaiso ant mano kelių ir pradeda knarkti :) O ką jau kalbėti, kai prisėdu prie stalo vakarieniauti! Turiu atnešti jam mažą foteliuką, ant kurio užšokęs nusiramina ir jaučiasi taip, lyg valgydamas prie stalo kartu...
O kai prisimenu, kai nueidavome ilgiausią pasivaikščiojimo trasą, jis tiesiog sustodavo it stulpas ir niekur neidavo... Mat pavargdavo :) Tuomet išmaningoji Niufo šeimininkė jį nešdavo ant rankų per visą Karoliniškių rajoną. Tas jam be galo patikdavo :), tačiau mano rankoms... nelabai :) Tiesa, dabar tas vyksta rečiau, bet tokių atvejų vis dar pasitaiko :))
Širdyje gera, nes jaučiu, kad esu jam labai reikalinga... Galbūt daugelis iš Jūsų pagalvos, kad per daug esu išlepinusi savo mopsiuką, bet... Aš visada sakau: "Suteik savo augintiniui tokį gyevenimą, kokio norėtum pats, atiduok jam visą širdį, rūpestį, šilumą ir meilę ir jis tau viską grąžins su kaupu. Nevaržyk, leisk - jo gyvenimas per daug trumpas..." Maniškis - man jau yra gražinęs su kaupu, o aš jam vis dar jaučiuosi labai skolinga.
Mopsiukai - prieraišūs, be galo mieli ir mylintys visus žmones, be išimties, visus... Kartais net pajuokauju, kad jeigu į mano butą įsilaužtų vagys - tai net jie būtų apdovanoti svetingumu! Ir jeigu visatoje egzistuoja reinkarnacija, norėčiau, kad kitame gyvenime būčiau mopsas, toks pats mielas "rankenukas", kuris myli, žavisi, prajuokina net tuos, kurie sunkiai teišspaudžia šypseną.
P.s. Juk "rankenuku" būti šitaip gera :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą