Pelenė ir jos auksiniai bateliai...

Jau buvau net pamiršusi, ką reiškia grįžti po darbo dienos į namus ir rasti juos suniokotus! Šiandien ypatinga diena, nes tą prisiminiau :)

Atidarau namų duris ir niekas manęs nepasitinka. "Hmmm..., keista", - pagalvojau :). Juk retai taip būna!!! Nueinu į virtuvę ir išsigąstu.... labai labai... spinta išversta, mano mėgiamos suknelės sukramtytos, suplėšytos :), smėlyje "išplautos"... Vis nesupratau, iš kur namuose tiek smėlio ir akmenukų! Pasirodo, mano mielas augintinis sugebėjo kažkokiu tai būdu, pasiekti mano auginamą palmę, kuri dabar jau toli gražu nebepanaši į augalą, kurį būtų galima pavadinti "palme" :). Iš vargšės teliko vos vienas stiebelis ir tas leisgyvis...

Įeinu į kambarį, o ten... ant lovos "karališkai" guli, prieš kelias dienas pirkti, mano taip išsvajoti, bateliai :)... Vienas jau be kulno..., kitas - dar pusiau gyvas. Oj kaip viduj man skaudėjo, labai skaudėjo... O mano mieliausiasis Niufas, jau palindęs po lova tyli ir nė nejuda... Žino, kad šiandien didį žygdarbį padarė, už kurį pagyrimo ar aukso medalio tikrai negaus!

Nesu iš tų žmonių, kuris isteriškai griebia "niokotoją" ir karšia jam kailį ar kelia balsą ir beprotiškai isterikuoja. Smurtu ar besąlygišku rėkimu juk pasaulio geresniu nepadarysi. Manau, kad tokius auklėjimo metodus renkasi tik silpni ir savimi nepasitikintys bei nusivylę žmonės :) Galiu iš patirties pasakyti, kad tyla dažnai būna geresnis pamokslas, nei ilga beletristika ar skaudūs veiksmai. Tą pati ir pasirinkau...Tylėti ir elgtis taip, lyg daugiau namuose nieko nebūtų!

Visą valandą tvarkiau betvarkę, kurią radau namuose, o Niufas visą tą laiką pralindėjo po lova be jokio garso! Kai sugrįžau iš vonios, mano išsvajotojų batelių naikintojas nuleidęs galvą sėdėjo ant mažo foteliuko. Jau buvau pamiršusi visas jo iškrėstas kiaulystes, bet juk negalėjau ir negaliu šiandien jo už tai paglostyti... 

Iš tiesų, man liūdna, bet tikrai ne dėl suknelių ar mano išsvajotojų batelių, juk jie tik daiktai, kuriuos rytoj vėl galiu turėti... Ir tai tik ženklas, kad Pelene būti man dar tikrai ne laikas :))) Liūdna dėl jo..., savo Niufo..., kuris guli ir liūdnomis akimis į mane žiūri. Juk šiandien aš jo neapkabinau ir neprisiglaudžiau prie savęs, ką darau kasdien, rytą - vakarą... Tikiuosi, jam tai bus šiokia tokia pamoka, kad siautėti reikia saikingai...

Ir labai noriu tikėti, kad daugelis iš jūsų spręsdami vienokią ar kitokią sudėtingą vaikų, augintinių auklėjimo situaciją, renkatės švelnesnius auklėjimo metodus, kurie būtų kur kas veiksmingesni už smurtą ar emocinį nestabilumą! :)

Ne visos dienos būna tokios gražios, kaip mums norėtųsi...

Šiandieninis mano ir Niufo pasivaikščiojimas nebuvo toks smagus ir linksmas, kaip įprastai. 

Bevaikštinėdami Karoliniškių mikrorajone, pirmą kartą susitikome bokserio veislės  šuniuką.  Nors... Ką ten šuniuką, visą didelį šunį, juk kaip vėliau paaiškėjo, jam jau daugiau nei trys metai. Jo šeimininkę pažinojau jau iš anksčiau, kartais susitikdavome parke ir tiesiog pasilabindavome :), tačiau jos augintinį šiandien teko matyti pirmą kartą. Apsidžiaugiau, kad sutikau pažįstamų veidų, juk kartais būna daug linksmiau vedžioti savo mažylius kompanijoje nei pavieniui.

Nespėjau nė nusisuskti kelioms sekundėms, kai pajutau, kad pribėgęs bokseris užšoko ant Niufo, griebė jį už viršugalvio ir pradėjo tąsyti po pievą. Abu su pavadėliais ir tas dar baisiau, pavadėliai susipynė... Aš į save tempiu Niufą, bokserį jo šeimininkė taip pat į save... Pirmą kartą gyvenime, tas kelias sekundes buvau praradusi laiko nuovoką ir berods sąmonę, nes stovėjau sustingusi ir nebesupratau, kas darosi... O kai atsipeikėjau, šokau prie bokserio ir iš jo dantų išlupau Niufą...

Dar ir dabar širdyje jaučiu tą keistą jausmą, kai mane užvaldo baimė, stresas ar nežinomybė...O ką jau kalbėti apie mano mopsiuką... Širdutė plaka kelis kartus dažniau, akys išsprogdintos iš nesupratimo, kas čia atsitiko... Juk jam visi šunys "draugai", visus jis myli, su visais nori žaisti, bendrauti, visiems nusileisti... Visą drebantį parnešiau ant rankų į namus, apžiūrėjusi radau porą žaizdelių nuo įkandimų, matyt, dėl to ir staugė ne savu balsu, nes skaudėjo :/ ... 

Bet... džiaugiuosi, kad ši diena nesibaigė taip baisiai, kaip galėjo baigtis... Žaizdelės dezinfekuotos, Niufas nuramintas ir po didelio streso mano mažylis jau nulūžęs man ant kelių saldžiai miega :).

Dabar sėdžiu ir galvoju, kad šiame gyvenime negalima pasitikėti niekuo, tik pačiu savimi, nes nežinai, kas gali tave užpulti ir sunaikinti. Tad saugokite nuo aplinkinių ne tik savo augintinius, bet ir patys save :). Juk patiklumas - geriausias TAVO priešo draugas ;)

Nepamirštamos 365 dienos :)

Pirmosios akimirkos naujuose namuose

Šiandien lygiai vieneri metai, kai turiu savo Niufą :) Kaip dabar pamenu tą dieną - buvo lygiai taip pat šilta, kaip šiandien: gražu, beprotiškai švietė šilta saulė, žydėjo kaštonai, žaliavo visa gamta, nes buvo nenusakomai puikus pavasaris. 

Tąkart sugrįžusi į namus ir radusi Niufą... išbąlau... Gal kokius kelis šimtus kartų pakeičiau savo veido spalvą :), o kai kurių akimirkų net ir nepamenu. Tik žiūrėdama į jį vis negalėjau patikėti, kad tai mano augintinis... Toks mažytis, visas telpantis į mano saują, išsigandęs, drebantis, besiilgintis savo mamos... Širdyje vidinis balsas vis kartojo - "neturi kur trauktis... esi už jį atsakinga"! 

Prieš kokius 4 metus gatvėje sutikusi mopsiuką, tiesiogine to žodžio prasme, alpdavau :) Žinojau, kad tai mano šuo! Tai augintinis, kurį tikrai norėčiau turėti. Sakoma, šeimininkai visada yra panašūs į savo augintinius, nežinau, kiek aš esu panaši į savo Niufą, bet mūsų charakteriai identiški: abu be galo užsisipyrę, atkaklūs ir tuo pačiu savito požiūrio į viską... Pati tikriausiai, jo įsigyti būčiau nedrįsusi, visad rasdavau pasiteisinimų: neturėsiu jam laiko, turiu daug veiklos, užsiėmimų, tai įpareigoja ir panašiai... Bet viskas tapo paprasta ir tuo pačiu sudėtinga lygiai prieš metus! 

Peržvelgus pirmus mūsų su Niufu bendro gyvenimo metus, negaliu nesišypsoti. Kiek visokių šunybių jis man yra prikrėtęs. Jau dabar pajuokauju, kad namuose nebeliko, ką niokoti :) O savo žygdarbiais jis gali šiek tiek pasigirti: susysiota kiliminė danga, sienose išgriaužtos skylės, kurias, tarp kitko, pati ir tvarkiau :)), sugriaužtos spintos, foteliai, kėdės, sudaužytas stacionarusis kompiuteris, televizorius, kuris dar vis rodo :), sugraužti visi laidai, kuriuos tik įmanoma turėti namuose, Tv antena, kuri prieš metus buvo kokių 5 metrų ilgio, o dabar telikę vos keli centimetrai, o kur visi mano bateliai, šlepetės ir iš spintos kasdien verčiami drabužiai, jau net nekalbu :)! Gėlės nugriaužtos, vazos sudaužytos! Gyvenu pasaulyje, pilname staigmenų :) Bet žinot ką, toks gyvenimas man nerealiai patinka!!! Svarbu, kad turiu draugą, kuris karts nuo karto vis primena man apie save :)

Jau buvau minėjusi, kad manasis Niufas mano gyvenimą pakeitė kardinaliai! Per visus šiuos metus jis buvo vienintelė gyva būtybė, kuri mane matė visokią: besišypsančią, linksmą, pakvaišusią, kartais nekalbančią, ramią, liūdną, nelaimingą, pavargusią ir pan. Ir jis vienintelis manęs laukdavo namuose išsiilgęs, kad ir kokia ta Edita įžengtų pro namų slenkstį. 

Už tai jį ir MYLIU, už tai ir esu jam labai dėkinga, kad rytais kartu su manimi pabunda, o vakarais kartu su manimi užmiega! Man juk nieko daugiau ir nereikia, tik žinoti ir jausti, kad esu kažkam labai labai reikalinga ;)

Niufo staigmena šeimininkei :)

Ir... Kur kas mažesnė staigmena :)

Kantrybė turi ribas! O gal visai ne?

Šios dienos be galo sunkios ir sudėtingos... Kur einu, ten vėluoju, o juk tai mane žudo... O priežastis viena vienintelė ir labai paprasta - mano Niufas išprotėjo ir neleidžia man naktimis miegoti!!! 

Per savo bemieges naktis mano gudrutis įsidrąsino... Ta proga jis ne tik įsikandęs į dantis mano plaukus pradeda juos rauti, bet dar su tokiu nepasitenkinimu ir nagus paleidžia į darbą, su potekste "ko gi tu, miela Edita, miegi ir nereaguoji"! Jūs neišsivaizduojate, koks siaubingas jausmas, kai sapnuoji devintą sapną ir staiga... Astibundi vidury nakties, nes tavo augintinis išprotėjo :)))

Kelias naktis bandžiau Niufą vesti į lauką... Maniau, prasieis truputį ir grįžęs vėl miegos..., bet kur tau.. pamiega valandą kitą ir vėl į linksmybių trasą. Šiandien ryte jau nežinojau, ką daryti, tai užsimečiau abi pagalves ant galvos ir bandžiau jį ignoruoti. Spėkite, ar man pavyko? :) Tikrai ne. Niufas pradėjo loti, lyg to būtų maža dar ir ant galvos be paliovos šokinėjo. "Smagumėlis...", - pagalvojau. Bet juk nekratysi šuns už tai, kad jam tiesiog "nemiegadieniai" ar kaip tai bepavadinsi. Ir šiaip pergyvenu dėl savo kaimynų, nors jie beveik visi puikūs..., bet nenorėčiau sulaukti vizito į namus už tai, kad jie naktimis girdi šuns lojimą!

Šiandien 03:30 val. ryto jau vaikštinėjau Karoliniškių miškelyje, kaip kokia kosmonautė, kai kiti tuo metu sau gražius sapnus sapnavo. Bet, tikriausiai, nėra čia ko skųstis - juk pavasaris! Nėra taip viskas blogai... Kaip mano močiutė pasakytų, anksti pakilusi bent jau ilgą dieną turi :) Taip, turiu tą ilgą dieną, bet kad prie viso to dar ir papildoma energija prisidėtų, būtų idealu. Bet ... pilnatis ne taip ilgai ir trunka :), tad lauksiu palankaus vėjo savo miegui.

Ir dar... Skaičiau spaudoje, kad šiomis naktimis esantis mėnulis (pilnatis) - tai retenybė, toks, koks yra dabar, būna kartą per visą šimtmetį. Ir kiek man yra žinoma, kuo mėnulis yra arčiau žemės, tuo jisai labiau pavojingas žmogui ir visiems gyviems organizmams. Tikriausiai tame priežastis visa ir yra...

Linkiu sau ir visiems kitiems išlikti ramiems ir tolerantiškiems, net jeigu tai liečia ir mūsų vidinę būseną! Juk gyvūnai mažiausiai yra kalti dėl to, kas vyksta šiame mūsų sujauktame pasaulyje ;)

Motinos diena - tai juk iš dalies ir mano diena :)

Šiandien visa Lietuva švenčia Motinos dieną. Be galo šilta ir širdžiai miela šventė. Iki šiandien manęs šia proga niekas nesveikindavo, bet tik... iki šiandien :)

Gavau vieną vienintelį, bet be galo mielą ir gražų sveikinimą iš vieno draugo: "Su motinos diena .. Tavo Niufas turi nuostabią mamą"!

Ir tuomet ėmiau galvoti, kad tikrai, iš dalies esu kažkam mama, net ne kažkam, o savo Niufučiui :) Todėl galiu tik išsivaizduoti, ką ši diena reiškia toms, kurios turi vaikus, nesvarbu - mažus ar didelius, kurie visuomet savo MAMAI išliks vaikais, kad ir kokio amžiau jie bebūtų.

Bandau suprasti tą kasdieninį mamos rūpestį dėl mūsų, juk pati nuolatos tą darau dėl savo augintinio: širdį skauda, kai ilgiau būna paliktas vienas namuose, kai jis serga, negaluoja ir pan. Užplūsta džiaugsmo lavina, kai padeda savo galvą ant kelių, prisiglaudžia ir užmiega...

Pamenu, man mama visuomet kartodavo, kad kai turėsiu savų vaikų, tik tuomet suprasiu, kai kuriuos motinos veiksmus, kurie kartais man atrodė nesuprantami. Tiesą pasakius, aš jau dabar suprantu, kad MAMA - bet kokiu gyvenimo klausimu bus visuomet teisi ir jos patarimų reikia klausyti ir juos vertinti!

P. s. Nepamiršau aš ir savo mamos! Visada ją pasveikinu šios dienos proga! Greitai sveikinsiu ją vėl, nes turiu kitą savąją tradiciją - įteikti jai gėlių per savo Gimimo dieną, kaip padėką už tai, kad esu šiame pasaulyje. O ta diena jau visai nebetoli :) ... oj, kaip netoli :))

Ir jeigu jūs, dar nespėjote pabučiuoti, paskambinti ar kitais būdais pasveikinti savo pačio mylimiausio žmogaus šiame pasaulyje, t. y. mamos, padarykite tą dabar ;)

Nepageidaujami svečiai

Atėjus gražiems ir šiltiems orams, padažnėjo mano ir Niufo ilgalaikiai pasivaikščiojimai pievose, parkeliuose, miškeliuose ir pan.  :) Džiaugsmas neišpasakytas, laisvo laiko praleidimas puikus, sportuojam abu laimingi, išsišiepę, išsivėpę ir vargo nematom :) Tik vat, maža problemėlė... jau kelinta diena parsinešame į namus visai nereikalingų "draugų". Šiandien ypatingai didelę, lėtą ir labai gudrią erkę...

Nors manasis gudrutis ir skiepytas, bet jų įkandimas gali labai brangiai kainuoti sveikatos prasme... Antkaklio nuo erkių saviškiui dėti negaliu, nes griūna ant žemės ir plešiasi jį nuo kaklo. Plius, jis turi labai specifinį kvapą, nuo kurio augintiniai netgi gali sunegaluoti. Galėtumėte pasakyti - įpras, bet aš nelinkusi versti daryti to, ko nenori, net jeigu tai kalbama apie gyvūną :)   

Ir dar kas labai sudėtinga, šiomis šiltomis dienomis yra tai, kad maniškis nueina kokį kilometrą ir jau dūsauja išsivėpęs... Matai, pavargo ir ištroško! Stovi prie kojų, cypia, žiūri į mane gailiom akim su ta mintimi "panešk"... Na, ir ką jūs manot? Nešu :), o tas, kaip ponulis, liežuvį išmetęs sau gudriai įsitaiso ant rankų. Dabar išeinant į lauką visad pasiimu buteliuką vandens, kai tik matau, kad jau liežuvis iki žemės, duodu atsigerti :) Nerealiai smagu, kad per kelias dienas mano augintinis išmoko gerti iš buteliuko :), o dauguma sako, kad mopsą ką nors išmokyti - prilygsta žygdarbiui. Netiesa!!!

Taigi, patarimas visiems, kurie turi gyvūną, su kuriuo dažnai, ypač šiuo šiltu metu, būna lauke! Jeigu už lango plieskia stipri saulutė, o jūs planuojate ilgai pasibūti gamtoje, nepamirškite vandens! Jūsų augintinis jums bus be galo dėkingas, kad rūpinatės jo gera savijauta ir sveikata :) Ir būtinai sugrįžę iš lauko, atidžiai apžiūrėkite savo keturkojį, o dar geriau, jeigu kaskart jį išpraustumėte, tuomet visi nepageidaujami "draugai" lenda lauk. Prausimas augintiniui dviguba nauda: džiaugsmas ir atgaiva karštomis dienomis bei greitesnis būdas išprašyti iš "svečių tuos, kurie yra nepageidaujami" ;)

P. s. Visuomet rūpinkitės savo gyvūnu taip, kaip norėtumėte, kad jumis rūpintųsi mylimas žmogus :)