Mylėti ir lepinti ar vis dėlto mylėti ir riboti?!

Savo mopsiuką nuo pat mažumės vadinu "bačkute" :). Jis ne iš tų augintinių, kurie pasižymi ilgomis lyg gazelės kojytėmis, liaunu lyg stirnos liemeniu ar pailgu lyg gandro kaklu. Tokie šuniukai, kaip manasis, visuomet būna apvalaini, nelabai rangūs ir pakankamai lėti. Tokia mopsų natūra - tai tarsi jų vizitinė kortelė!

Kasdien stengiuosi su savo Niufu nukeliauti keletą kilometrų, kad jis bent jau šiek tiek palaikytų savo "sportinę" formą :). Tačiau atslinkus šaltesniems orams, pastebėjau, kad mano augintinis pamėgo daugiau miegoti, mažiau judėti, ilgėliau pabėgiojęs kieme jau ima vyniotis tarp kojų, kad paimčiau jį ant rankų ir šiek tiek paneščiau. To pasekmė - priaugti beveik du kilogramai!!! Mopsui - tai didelis minusas ir nelaimė... Tad ėmiausi kardinalių priemonių, kurios, tikiuosi, padės sugrąžinti Niufui lengvesnį gyvenimą :).

Niekada Niufučio nelepinau įvairiais skanėstais, visa ką jis gaudavo - tai tik natūraliai džiovintos jautienos ir vištienos... Kasdien, bet po labai mažai... ir tik už gerus darbus :). Ir štai, jau dvi savaites mano augintinis bando pratintis prie, specialiai mopsams skirto, dietinio maisto. Išgyventi sekasi sunkiai... Kartais dubenėlis su maistu taip ir lieka nepajudintas visą dieną... Bet galiausiai alkiui nugalėjus visus kaprizus, norom nenorom tas "neskanusis" maistas būna sunaikintas. 

Rezultatai jau pastebimi, ir tas labai guodžia :). O labiausiai tai laukiu to laiko, tikiu, kad ir mano Niufas laukia, kol nors vieną kartą per dieną jis galės su pasitenkinimu suėsti savo mėgstamo maisto porciją. Nes kasdien tas jo žudantis ir negailestingas žvilgsnis baigia mane psichologiškai sudoroti :)!

P. s. Juk kiekvienam iš mūsų labai svarbu, kad mumis kas nors tikėtų, pasitikėtų ir palaikytų, nes tik tada mūsų siekiami tikslai bus daug greičiau įgyvendinti ir įgaus tam tikrą prasmę. 

O aš savo augintiniu tikiu... ir net labai ;)!

Tą akimirką - visi esame lygūs ...

Turbūt niekada nepasakojau, kad mano gyvenamajame rajone yra unikali vieta - Gyvūnėlių kapinaitės, kurios stūkso šalia istorinio Vilniaus pastato - Televizijos bokšto. Jau ne vieną kartą turistams teko rodyti kelią į šią neįprastą vietą... Pasirodo, net kitataučiai žino, kad Karoliniškėse, šalia TV bokšto, kažkur miškelyje, galima surasti kapinaites...

Ir kaip dabar pamenu tą dieną, kai pirmą kartą jas atradau... 

Vedžiojau savo trijų mėnesių Niufą siaurais miško takeliais ir pakliuvau tarp daugybės mažų kauburėlių... Ant vienų degė žvakutės, kiti buvo papuošti žydinčiomis gėlėmis, kai kurie su mažais paminklėliais, nuotraukomis, iškaltais vardais, gimimo ir mirimo datomis, užuojautos tekstais ir pan. Truputį atokiau, ant vieno kapelio jauna moteris su mažu berniuku sodino krūmelį... Tą akimirką buvau sukrėsta, gal šiek tiek šokiruota ir pasimetus. Niekada nebuvau girdėjusi, kad šalia mano namų visa tai yra. Įžengiau į tą mažą "mirusiųjų gyvūnėlių miestelį" ir apėjau kiekvieną, kažkam labai svarbų, kapelį. 

Tas pirmas kartas išties buvo jau pakankamai seniai, bet vakar vakare su savo augintiniu vėl pėdinau pro tą "gilaus poilsio" vietą. Tiesa, pro ten aš dažnai praeinu. Ir negaliu apsakyti to jausmo, kuris vakar mane užplūdo viduje... kažkokia ramybė, jautrumas, susikaupimas. Pasižiūrėjau kelis kartus į savo Niufą ir pagalvojau, kad nieko nėra amžino, o aš taip dažnai nemoku vertinti to, ką turiu šalia...

Galbūt daugelis iš jūsų ims teisti, kaltinti ir sakyti, kad tik bepročiai žmonės gali mirusius gyvūnus užkąsti kažkur vidury miesto esančiame miškelyje, kurį laikui bėgant pavertė Gyvūnų kapinaitėmis. Bet žinot ką, tie, kurie niekuomet neaugino jokio gyvūnėlio, kurie nesikeldavo anksti ryte, kad išvestų jį į kiemą ir duotų jam skanius pusryčius. Tie, kurie neturėjo tokių akimirkų, kai sugrįžus po sunkios darbo dienos šalia durų randi tą mielą padarėlį, o vakare einant į lovą jis susisuka šalia lyg pūkinis kamuoliukas - niekuomet nesupras, ką reiškia iš visos širdies mylėti savo augintinį ir vieną dieną jį prarasti...

Ir man be galo gera žiūrėti, kai kaskart praeidama pro tą šventą vietą, aš matau, kaip vaikai, suaugę ir gan senyvo amžiaus žmonės tvarko savo dar mylimų, bet šalia jau neesančių gyvūnėlių kapus, kai uždega mažą žvakutę už jo sielą ar atneša puokštę gėlių. 

Tiesa, šią vasarą Vilniaus savivaldybės darbuotojai buvo pastatę draudžiamus ženklus, kurie neleido daugiau laidoti gyvūnų tame miškelyje. Bet spėkite ar jie stovi ten ir dabar? Tikrai ne... Patys mano rajono gyventojai juos tiesiog iškasė. Žinoma, neteisinu kovos prieš sistemą, bet manau, kad miesto valdžia šioje vietoje turėtų rasti kitokį sprendimą, o ne kaskart iškilus problemai - ją spręsti lengviausiu būdu - DRAUDIMU! 

Ir, kad šiame pasaulyje mes esame žmonės, tai dar nereiškia, kad turime didesnių privilegijų už tuos, kurie vadinami gyvūnais! ;) 

Tikrovė yra geresnė už TAVO sapnus...

Kol neturėjau savo augintinio, niekuomet net nebuvau pagalvojusi, kad pavyzdžiui, šuo - gali sapnuoti!  O pasirodo, sapnuoja...Ir dar kaip! Keletą mėnesių stebėjau savo augintinį: tai jis miegodamas pradeda loti, ko mano mopsas niekuomet nedaro, tai gulėdamas ant nugaros imituoja bėgimą arba pradeda kūkčiot :) Ir kas keisčiausia, kad kuo jis darosi vis vyresnis, tuo jo miegas tampa vis įdomesnis :).

Dabar prisimenu vieną juokingą kuriozą, kai mano ponaitis dieną miegodamas ant lovos, tiesiog iš jos iškrito ir visu kūnu trenkėsi į grindis. Paskui atsistojęs gailiomis akimis žiūrėjo į mane, tarsi galvodamas, kad tai buvo mano darbas.

 

Bet šiąnakt naktį išties išsigandau... Miegojau su savo Niufu, kaip ir įprastai... Jis susisukęs šalia manęs, galvą uždėjęs man ant kaklo. Ir staiga, mano mopsiukas vidury nakties pradeda staugt nesavu balsu. Balsas toks, kaip mušamo, skriaudžiamo gyvūno. Pabudusi iš miego dar kelias sekundes vis nesupratau, kas darosi... Tik pagriebusi į rankas šalia esantį mobilų telefoną, ėmiau šviesti į savo augintinį. Jis gulėjo šalia, vis dar paskendęs savo sapnuose ir karts nuo karto vis išleisdamas tuos nejaukius ir keistus garsus. 

Staiga jis atmerkė akis, ir kaip tame siaubo filme, tikriausiai išsigandęs ryškios, mobiliojo telefono, šviesos, jis šoko iš lovos ir greitai bėgdamas trenkėsi į balkono stiklines duris. Ir vėl Niufas "neapskaičiavo"...Bet visa laimė ta, kad galva ir kojos liko savo vietoj :)!

Bet, kad ir kaip ten bebūtų - įdomiai pradedu gyventi ir naktimis. Ir be galo smalsu darosi, kas mūsų laukia toliau :).

„Sustok akimirka žavinga..."!!!

Šių dienų fotosesijos tampa vis populiaresnės mūsų gyvenime... Vieni fotografuoja savo senelius, kiti tėvus, vaikus, treti gamtą ir pan. Ir vieną dieną aš pamaniau, kad mano Niufas būtų ne ką prastesnis modelis, juolab, kad prieš objektyvą jis tikrai moka "pasistaipyti". :) Mano pažįstamas fotografas Ernestas, mielai sutiko įamžinti mano brangiausią augintinį! 

Ir štai, prieš kelias dienas apturėjome linksmą, smagią ir labai neįprastą Niufo fotosesiją. Mano mopsiukas mėgsta būti dėmesio centre, tad didelių problemų, besivaikant jį su fotoaparatu rankose, tikrai nebuvo. 

Galiu tik pasakyti, kad ką ką, bet mopso veislės šuo - sugeba ne tik juokingai pozuoti, bet dar ir fotografą priverčia gerai paprakaituoti :)! Bet rezultatas turėtų būti labai gražus..., nes fotosesija įvyko miške, ten, kur mano Niufučiui viskas buvo nauja ir nematyta. 

Ir štai, viena užfiksuota akimirka, kai mano augintinis įkrenta į balą..., paskui pasislepia po plačiai išsikerojusia egle ir visai nenori iš ten išlįsti, nes jis po Kalėdiniu medžiu atranda skruzdėlių namus... :). Paskui puiki akimirka, kai jis krenta ant žemės kojomis į viršų ir visu pajėgumu bando kasytis visas savo kūno dalis :) Matyt todėl, kad šis neklaužada įsiveržė į mažų gyvių privačią erdvę - skruzdžių namus! Paskui beeidami pamiške sutikome senyvo amžiaus vyrą, kuris mano Niufą pavadino labai gražiu šarpėjumi :))). Tiesa, šios veislės šunimi mano mopsą dažnas praeivis pavadina... Bet ir kaip ten bebūtų, nesvarbu - ar tu susiraukęs, ar nemyli visiškai gyvūnų - praeidamas pro mopsą net nesusivoksi, kaip tavo veide atsiras šypsena :)! Abejingu likti, esant šalia jo, nepavyksta net patiems akmenširdžiams :).

Jau laukiu tos dienos, kai galėsiu ir su jumis pasidalinti tomis gražiomis savo Niufučio gyvenimo akimirkomis, kurias teko įamžinti. Ir kaip pasakytų mano draugas Ernestas: „Sunkiausia šiame gyvenime yra fotografuoti mažus vaikus ir gyvūnus, nes niekada negali žinoti, ką jie sugalvos po sekundės ir kokia jų gyvenimo akimirka liks užfiksuota fotoaparato atmintyje. Tai man buvo didelis iššūkis ir puiki praktika", - po fotosesijos man prasitarė Ernestas. 

Vakar vaikštinėdama vakare su savo augintiniu kažkaip susimąsčiau, kad per mažai savo veiklumo ir kūrybos skiriu savo augintiniui. Juk tiek visko galima padaryti, kad jis būtų dar laimingesnis, jaustųsi dar labiau  mylimas ir išskirtinis... Pažadu pasitaisyti, nes mano netolimuose planuose jau nauja avantiūra! ;)

O jums visiems palinkėčiau, kad ir ką beturėtumėte: vaikiuką, kačiuką, šuniuką, žuvytę ir t. t. - griebkite savo fotoaparatą, įamžinkite pačias gražiausias jų akimirkas ir galbūt po kelerių metų galėsite visus džiuginti  nuostabių akimirkų fotoknyga ar kažkuo panašaus ;)! Juk visi mes gyvename labai trumpai, o kažkam tos gražios akimirkos po kelių dešimtmečių turės išliekamąją vertę ir tikrai ne pinigine prasme :)!