Turbūt niekada nepasakojau, kad mano gyvenamajame rajone yra unikali vieta - Gyvūnėlių kapinaitės, kurios stūkso šalia istorinio Vilniaus pastato - Televizijos bokšto. Jau ne vieną kartą turistams teko rodyti kelią į šią neįprastą vietą... Pasirodo, net kitataučiai žino, kad Karoliniškėse, šalia TV bokšto, kažkur miškelyje, galima surasti kapinaites...
Ir kaip dabar pamenu tą dieną, kai pirmą kartą jas atradau...
Vedžiojau savo trijų mėnesių Niufą siaurais miško takeliais ir pakliuvau tarp daugybės mažų kauburėlių... Ant vienų degė žvakutės, kiti buvo papuošti žydinčiomis gėlėmis, kai kurie su mažais paminklėliais, nuotraukomis, iškaltais vardais, gimimo ir mirimo datomis, užuojautos tekstais ir pan. Truputį atokiau, ant vieno kapelio jauna moteris su mažu berniuku sodino krūmelį... Tą akimirką buvau sukrėsta, gal šiek tiek šokiruota ir pasimetus. Niekada nebuvau girdėjusi, kad šalia mano namų visa tai yra. Įžengiau į tą mažą "mirusiųjų gyvūnėlių miestelį" ir apėjau kiekvieną, kažkam labai svarbų, kapelį.
Tas pirmas kartas išties buvo jau pakankamai seniai, bet vakar vakare su savo augintiniu vėl pėdinau pro tą "gilaus poilsio" vietą. Tiesa, pro ten aš dažnai praeinu. Ir negaliu apsakyti to jausmo, kuris vakar mane užplūdo viduje... kažkokia ramybė, jautrumas, susikaupimas. Pasižiūrėjau kelis kartus į savo Niufą ir pagalvojau, kad nieko nėra amžino, o aš taip dažnai nemoku vertinti to, ką turiu šalia...
Galbūt daugelis iš jūsų ims teisti, kaltinti ir sakyti, kad tik bepročiai žmonės gali mirusius gyvūnus užkąsti kažkur vidury miesto esančiame miškelyje, kurį laikui bėgant pavertė Gyvūnų kapinaitėmis. Bet žinot ką, tie, kurie niekuomet neaugino jokio gyvūnėlio, kurie nesikeldavo anksti ryte, kad išvestų jį į kiemą ir duotų jam skanius pusryčius. Tie, kurie neturėjo tokių akimirkų, kai sugrįžus po sunkios darbo dienos šalia durų randi tą mielą padarėlį, o vakare einant į lovą jis susisuka šalia lyg pūkinis kamuoliukas - niekuomet nesupras, ką reiškia iš visos širdies mylėti savo augintinį ir vieną dieną jį prarasti...
Ir man be galo gera žiūrėti, kai kaskart praeidama pro tą šventą vietą, aš matau, kaip vaikai, suaugę ir gan senyvo amžiaus žmonės tvarko savo dar mylimų, bet šalia jau neesančių gyvūnėlių kapus, kai uždega mažą žvakutę už jo sielą ar atneša puokštę gėlių.
Tiesa, šią vasarą Vilniaus savivaldybės darbuotojai buvo pastatę draudžiamus ženklus, kurie neleido daugiau laidoti gyvūnų tame miškelyje. Bet spėkite ar jie stovi ten ir dabar? Tikrai ne... Patys mano rajono gyventojai juos tiesiog iškasė. Žinoma, neteisinu kovos prieš sistemą, bet manau, kad miesto valdžia šioje vietoje turėtų rasti kitokį sprendimą, o ne kaskart iškilus problemai - ją spręsti lengviausiu būdu - DRAUDIMU!
Ir, kad šiame pasaulyje mes esame žmonės, tai dar nereiškia, kad turime didesnių privilegijų už tuos, kurie vadinami gyvūnais! ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą