„Sustok akimirka žavinga..."!!!

Šių dienų fotosesijos tampa vis populiaresnės mūsų gyvenime... Vieni fotografuoja savo senelius, kiti tėvus, vaikus, treti gamtą ir pan. Ir vieną dieną aš pamaniau, kad mano Niufas būtų ne ką prastesnis modelis, juolab, kad prieš objektyvą jis tikrai moka "pasistaipyti". :) Mano pažįstamas fotografas Ernestas, mielai sutiko įamžinti mano brangiausią augintinį! 

Ir štai, prieš kelias dienas apturėjome linksmą, smagią ir labai neįprastą Niufo fotosesiją. Mano mopsiukas mėgsta būti dėmesio centre, tad didelių problemų, besivaikant jį su fotoaparatu rankose, tikrai nebuvo. 

Galiu tik pasakyti, kad ką ką, bet mopso veislės šuo - sugeba ne tik juokingai pozuoti, bet dar ir fotografą priverčia gerai paprakaituoti :)! Bet rezultatas turėtų būti labai gražus..., nes fotosesija įvyko miške, ten, kur mano Niufučiui viskas buvo nauja ir nematyta. 

Ir štai, viena užfiksuota akimirka, kai mano augintinis įkrenta į balą..., paskui pasislepia po plačiai išsikerojusia egle ir visai nenori iš ten išlįsti, nes jis po Kalėdiniu medžiu atranda skruzdėlių namus... :). Paskui puiki akimirka, kai jis krenta ant žemės kojomis į viršų ir visu pajėgumu bando kasytis visas savo kūno dalis :) Matyt todėl, kad šis neklaužada įsiveržė į mažų gyvių privačią erdvę - skruzdžių namus! Paskui beeidami pamiške sutikome senyvo amžiaus vyrą, kuris mano Niufą pavadino labai gražiu šarpėjumi :))). Tiesa, šios veislės šunimi mano mopsą dažnas praeivis pavadina... Bet ir kaip ten bebūtų, nesvarbu - ar tu susiraukęs, ar nemyli visiškai gyvūnų - praeidamas pro mopsą net nesusivoksi, kaip tavo veide atsiras šypsena :)! Abejingu likti, esant šalia jo, nepavyksta net patiems akmenširdžiams :).

Jau laukiu tos dienos, kai galėsiu ir su jumis pasidalinti tomis gražiomis savo Niufučio gyvenimo akimirkomis, kurias teko įamžinti. Ir kaip pasakytų mano draugas Ernestas: „Sunkiausia šiame gyvenime yra fotografuoti mažus vaikus ir gyvūnus, nes niekada negali žinoti, ką jie sugalvos po sekundės ir kokia jų gyvenimo akimirka liks užfiksuota fotoaparato atmintyje. Tai man buvo didelis iššūkis ir puiki praktika", - po fotosesijos man prasitarė Ernestas. 

Vakar vaikštinėdama vakare su savo augintiniu kažkaip susimąsčiau, kad per mažai savo veiklumo ir kūrybos skiriu savo augintiniui. Juk tiek visko galima padaryti, kad jis būtų dar laimingesnis, jaustųsi dar labiau  mylimas ir išskirtinis... Pažadu pasitaisyti, nes mano netolimuose planuose jau nauja avantiūra! ;)

O jums visiems palinkėčiau, kad ir ką beturėtumėte: vaikiuką, kačiuką, šuniuką, žuvytę ir t. t. - griebkite savo fotoaparatą, įamžinkite pačias gražiausias jų akimirkas ir galbūt po kelerių metų galėsite visus džiuginti  nuostabių akimirkų fotoknyga ar kažkuo panašaus ;)! Juk visi mes gyvename labai trumpai, o kažkam tos gražios akimirkos po kelių dešimtmečių turės išliekamąją vertę ir tikrai ne pinigine prasme :)!