Neseniai sugrįžau iš gražiosios Škotijos, kurioje praleidau septynias savo gyvenimo dienas. Nepaslaptis, kad kartu pasiimti savo augintinio negalėjau, todėl jį teko palikti visai savaitei Lietuvoje pas savo drauges. Kaip ir visada, su nerimu širdyje keldavausi kasryt ir užmigdavau vakarais, galvodama apie savo mopsiuką, ar viskas jam gerai?! Veikiausiai neveltui širdis jautė ir kvietėsi augintinio širdį :).
Paskutinėmis savo atostogų dienomis, jau svajojau apie tai, kaip apkabinsiu savo "pūfiką" ir klausysiu jo naktinių knarkimų. Deja, ne viskas taip klostėsi gerai, kaip man norėjosi :). Parsivežusi Niufą į namus, pastebėjau, kad savo namuose jis jaučiasi taip, tarsi pirmą kartą būtų atvežtas į naują erdvę. Savo galvelę nuleidęs slampinėja iš vieno kampo į kitą... lyg pasiklydęs miško žvėrelis.
Matyt, tai buvo pats sunkiausias laikas mano Niufučiui, nes po visos savaitės mūsų nesimatymo, dvi dienas namuose jis buvo gilioje depresijoje: miegojo savo guolyje, kas prilygtų aštuntam pasaulio stebuklui, nereagavo į mano komandas, o ką kalbėti apie džiugesio jo akyse, kai augintinis pasitinka savo šeimininką, nebuvimą. Rimtai buvau sunerimusi, galvodama, kad galbūt mano mopsas serga, nes tokio keistai liūdno ir silpno nebuvau jo mačiusi jau labai seniai.
Bet laimei - Niufas, namų karalius, sugrįžo :). Vėl toks pats linksmas ir valdantis mano gyvenimą :)!
Tikiu, kad gyvūnai, lygiai taip pat, kaip ir žmonės - sunkiai išgyvena išsiskyrimus su jiems brangiais žmonėmis ir pažįstama aplinka. Todėl sau pažadėjau, kad stengsiuosi sukurti kuo mažiau keblių situacijų, kad mano augintiniui netenktų likti be savo šeimininkės!
p.s. Linkėjimai ir šiltas apkabinimas nuo Niufo ;)!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą